Pabūk ilgiau, lauktasis mano sapne,
Baltų žiedų šėlsme juk taip seniai buvau.
Te žiebias kibirkštys laike prigesę,
Kai laimės žiedlapių ieškojau ir radau.
 
Ir vėl, ir vėl džiaugies pasauly gimęs
Po tau Dangaus palaiminta žvaigžde,
Kada pavasario balsais užlietos girios
Pakvimpa samana ir žibute.
 
Sakys,
kad mano laimė tik akimirka trumpa,
Žiedai nukris, nubėgs su lietumi.
Užguls pečius išblukus, paprasta diena
Ir vėl bodėsies netgi savimi.
 
Tegul,
tegul vėl kasdienybėje teks skęsti,
Gegužės sapnas dings lengvu rūku.
Reikės,
laukimą kitą kantriai kantriai kęsiu,
Kad būčiau vėl akimirkoj žiedų.