Pulsuojanti diena vinim į širdį kala
senus ritmus, rimus, ir tiek,
o buvo ilgu ilgu taip be galo
tavęs kaip paukščio skrydžio siekt.

Kai sklendžia sparnas, tavimi tikėti noriu,
teeina laikas amžinu žingsniu,
kasdien ir saulė ta pati, ir oras,
ir mes prie slenksčio to paties abu.

Iš čia nebaisios juodosios bedugnės,
ir praraja tarp mūsų — nebaisi,
tegu tiktai užlies abu mus išganingos ugnys,
kai būsime prie saulės ir žvaigždžių arti.