Stengiesi prisijaukinti esamą laiką,
o jis bėga tolyn palikdamas nežinioje —
juk čia pat ryškėja pirmasis pavasario pavėsis,
todėl gali džiaugtis ar liūdėti su
beviltiška gyvenimo dėlione...
Tad žvelgi pro langą, kur klevai pražydo,
greit kaštonų žvakutės sava ugnele sumirgės,
bet pavasario take pasiklydo tavo mintys
tarsi pabudusi darbštuolė skruzdė.
Kankina ir žmogiškas pavydas —
esi su didžiule našta ir lenktyniauti negali.
Ir pavasario vėjais plevena stiprybės skraistė —
jos nesugaut – priešais bedugnė gili.
Negali, nenori ir prievarta slegia
peržengti ribą, iki kurios priėjai,
turi priimti būtį pasiklydusią, neramią,
juk žiedus pabers ir sulapos tavieji klevai...