Kaip  norėčiau gimtinėn sugrįžti,
Susirinkt į pulkelį nemažą,
Kur sraunus vandenėlis smėlėtam dugne
Tą vaikystės dailyraštį rašo.
 
Ir prie liepto, to senojo liepto,
Kaip kadais, aš šiandieną einu.
Ant suirusių liepto turėklų
Tau lelijų nešu dovanų.
 
Pakabinsiu aš baltą vainiką,
Kur bangelės į krantą vis plakas.
Kaip sunku, kai diena naktimi tau paliko.
Kai nebešviečia net mėnulio takas.
 
Kas sugrąžins tau, mama, akių šviesą?
Aš mintimis į tas dienas grįžtu.
Kai rūkas staltiesę paupyje užtiesia,
Dar nematyt širdy gilių randų.
 
Ar dar meni, kaip kasas pasileidus
Tu su kultuve upėn bridai?
Ne, ne ašaros – upė nuplovė tau veidą,
Kai vaikus tik sapnuose matai.
 
Sena čigonė tau išbūrė ir pasakė:
– Laimė slidi, kaip upės vėgėlė.
Skraidys aplinkui juodosios plaštakės.
Ir augs po kojom vien juoda žolė.
 
O Kriauna baltą sakmę lelijų,
Kai sugrįšiu, motule, tau seks.
Aš mačiau, žvaigždėmis vakar lijo.
Meilės upė tikrai neišseks.

Laikas eina, negrįžtamai eina.
Man džiugu, kad dar esam kartu.
Ar girdi senos kultuvės dainą
Prie Kriaunos, prie gimtųjų krantų.