Nuskutau pasauliui žilą barzdą –
Utėlių ir blusų – iki valiai.
Ant manęs, ant žemės prisibarstė,
Vargsta, zyzia apgraužti bedaliai.
 
Vabalų tų žemėj nemažėja,
Nekarščiuokis kaip įšėlęs bulius.
Nugenėję juodą laiko žievę,
Tūkstančiai po jos griuvėsiais guli.