Be jokių skrupulų pastatei paskutinį iš mylinčių, 
Nes lošimas kauliukais ir vėl reikalavo aukų 
Bei savimeilė gėrė iš taurių tuščių ir nuvytusių 
Dėl girdėtų dar buvusiam amžiuj lėkštų pažadų. 
Juk svarbu sekti mirtį pėdom ir kartoti, kas skirtina, 
Ką sutvėrė lemtis, prilipinus prie jungo peties — 
Kai ryžtingai išgelbėjai tądien vienintėlį mylimą,
Ar galvojai, kad jį tuoj praloši dėl savo garbės? 
Ar galvojai, kad galima kautis dėl laimės net dervišui, 
O paskui dovanot savo moterį, laimę, vaikus 
Vien dėl to, kad gimei kiek vėliau negu brolis, užgaišėli, —
Negali netgi skaudančio žodžio dalinti perpus.