Aš užsimerkiu ir tave matau
pažirusią į daugelį pavidalų,
brangi, kaip aš tave šaukiau,
o tu buvai ne šiandien — mano rytdiena.

Tu — kelias, bėgantis per mano širdį,
Tu — akys, lūpos, jausmo pilnatis,
o tavo žingsniai tarsi laimė girdis,
ir ji jau niekad niekad niekad neišnyks.

Tik negaliu tavęs, tos vizijos, pasiekti,
tirpsti ir dyli, mielas regesy,
tu — sapno sparnas, per naktį nusidriekęs,
tiktai ne čia — toli toli esi.

Ak, mirusi... mane palikusi
be jokios prošvaistės ir atgaivos,
bet štai kita diena, matau, kad rytas jau,
tiktai aš praeitį lyg vėl tave vejuos.