Kiekvieną rytą surandu iš naujo
Vargus ir kelią, darbus ir kūrybą,
O laiko upė, kur mane skalauja,
Per mano akmenynus tyliai ritas.
 
Išeiti į šviesesnį savo tarpą
Ir apžiūrėti, kas ir kur sudėta –
Landi mintis į gylį šarpiai skverbias,
Nelinkus laiko praeito gedėti.
 
Jos prigimty drąsa žaliai išsprogus,
Kaip ietgaliai išaštrinti į žvirgždą.
Ant jos šakų pražydę geros progos,
Pabūna kiek ir bėgamos numiršta.
 
Nelaukiama atgyja, vėl išauga
Ir verčia naują vagą pažinimo –
Tartum kažkas ją niekina ir smaugia,
O ji gyva lyg kančiai būtų gimus.
 
Užkopus į arčiausiąjį kalnelį,
Pakalnėn bėga, tuštumas apgraibius –
Tarsi vandens vilnis be savo kelio
Laižydama ir vienetus, ir aibes.
 
Šiukšlynus po šiaudelį iškilnoja –
Nėra jai uždraustų tekėti vietų –
Ar bomžas eina, ar dama kilnioji –
Ji su visais palinkus pasėdėti.
 
Dogma, kur minčiai draudžia net nuskristi,
Sugėdinus jos atvirumą didį,
Prie kryžiaus kala kaip senovėj Kristų –
Jos įnorio pažinti neišgydė.
 
Tik dar labiau patraukė knibinėtis
Po pridengtą drabužiais slėnių plotą
Ir prie kamieno uoliai nugenėto
Ilgom naktim be atsako tūnoti.
 
Drąsa vilties nudažo pilką rytą,
Minčių audra su akmenukais byra –
Joje gyvybės skausmas uždarytas
Toks panašus į skambesį įkyrų.