Rieda, slysta, šliaužia patyliukais,
Kliūva, neužkliūva – lyg žvalgytųs –
Rodosi pasaulis visas plūkias
Per beprasmę algebrinę lygtį.
Juk gyvybė nutrupa ant žemės,
Nyksta smėly, vandeniu pasklinda –
Tartum neštų kas glėbin paėmęs,
Ar ant žemės pamestą vis mindo.
Laša nuo karklyno gelsvas auksas
Ir ant lauko vėjas neša dulkes –
Lauki, lauki – nieko nesulauki,
O paskui išalkęs žemėn gulkis.
Mus branda aplanko kaip palaima,
Ir jaunystė sukrykščia kaip pempė –
Ji vienoda ir mieste, ir kaime,
Ir vienodus drabužius užtempia.
Po saujelę supila likimą
Ir sulydo gimusius į vieną –
Sklaidos dulkės mėlynos po kiemą
Tylioje gegužio mėnesienoj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-04-21 17:20:11
tikroviškas pavasaris