Tas ažūrinis mėlis pakvies
Atsiduoti slaptybei nakties,
O praplyšę šilkai debesų
Tau primins, kad ir aš juk esu,
Ir į dangų seniai jau žiūriu,
O tave širdyje vis turiu.
Tuoj mažutė žvaigždė sumirksės
Ir tuomet iš giliausios kertės
Kils atodūsis ligi dangaus,
Jį ten angelas baltas priglaus.
Ir užlies ramuma ir rimtis,
O tavoji širdis tau kuždės
Apie tai, kokia josios svaja,
Apie tai, kaip draugauti su ja.
Tas ažūrinis mėlis nakties
Ligi ryto svajoti vis kvies.