Jaunystė šypsojos saulėtu rasotu ir švytinčiu rytu,
Nekilo dar dulkės, mirgėjimu karščio laukuos įdarytu,
Ir puslapiai knygos švytėjo nuo saulės, nuo žydinčių medžių,
Raidelėm juodom į vyzdžius su skausmu ir viltim įsidažę.
 
Trobelės ir kūtės, ir rejos pro žalumas pilkavo sprangiai,
Mėlynė pro debesį tiško ir laužės į pravirą langą,
Tik retkarčiais vilgė atklystantis mūkas nuo ganomų karvių,
Ir tyliai kuštėjo gyvybe pasaulio atgijusios barvos.
 
Nušvito mintis kaip krūvelė sausuolių įdegintam lauže –
Per širdį jaunystė, per rytmetį gundančiai raivės ir šliaužė.
Ta pieva, tas laukas, tas medis ir drėgno krūmokšnio pavėsis
Ant veido, ant rankų, ant kūno gardėsiais minkštai nusitiesęs.