Netekau aš daugiau negu turto,
negu rankų, kuriom vėl tave apkabinčiau,
tik prašau dar pavasario burtų
mano širdį lig saulės auginti.

Tegu stiebias, teauga, težydi —
Ar svarbu, kad tavęs nematysiu?
Man pavasariai, rudenys šitie
vis dar skauda, dar gelia, dar mirga akyse.

Netekau, praradau, rodos, nieko delnuos neturėjau,
tik nuskyniau žvilgsniu aš mėlynę,
atidavęs tik širdį vien vėtroms ir vėjams,
savo džiaugsmo trapaus neapgynęs.