Išglosto tyliai rytmetis žvaigždžių akis 
Ir vyturiu lyg antspaudu užspaudžia. 
Plevena varsos danguje, jau greitai švis, 
O man po krūtine 
                          sumaudžia skaudžiai 

Sapnų aidai, žilvičiais tampriai supinti, 
Ir nerimas užguitą katę mena. 
Šešėliai kvaitulio nakties plevens minty 
Pro ryto brėkšmę, 
                        klevo guotą, žemėn. 

Aidės per grindinį kanopomis velnių 
Audros supersimfonijos nartumas, 
Užsmaugsiu raudą, vėl vilties keliu einu, 
Išbūrus sėkmę, 
                        tįstančią lyg dūmas. 

Gal su diena į mano miestą sugužės 
Darbai, svajonėmis vėl pabalnoti, 
Šypsosis sutikti veidai jau be tulžies, 
Be gailesčio ir 
                        be minties parduoti? 

Dienos ir darbo dūzgesys tave atneš 
Į mano vakarą, jau atkoduotą, 
Žibintai sieloj degs, pražydinsim gėles 
Ir aušros švis širdy 
                        tiktai spalvotai.