Išskaptavo minkštimą su medžio peiliu, 
net išdžiūvusio kevalo ėmė drebėti sienelės.
Taip reikėjo lietaus arba net viesulingų audrų,
taip reikėjo suvokti, kad tuštumą nerimas semia,
kad aidės pjūvių skundas per naktį, per sapno vaizdus,
kad girgždės viduje akivaizdūs bejėgiai troškimai,
ir jau to, kas gaivino, ramino ir virkdė – nebus
o viduj ims judėti kažkas, kas nuo skausmo užgimęs.