Ir vėl lietus, ir vėl žvarbu,
Arčiau prie kūno vėjas skverbias,
Jauties, lyg būtum kaltas tu,
Eini akis žemyn nudelbęs.
 
Šlapios žibuoklės, baltos plukės,
Rūtenis prie pernykščių lapų,
Spurgeliai, kur lazdyne supos,
Lig vieno apmirė sušlapę.
 
Ak, tu balandi, melagėli,
Ir vėl visus mus apgavai,
Šykštus saulužės spindulėliams,
Šiltų dienų siunti mažai.
 
Bitutės dūzgė aukštoj blindėj,
Drugiai mankštino sparnelius.
Smalsūs žalčiai švieson išlindo,
Palikę šaltus urvelius.
 
Bet vėl pasislėpė, nutilo,
Ievos skara nert nebaigta,
Tikėjais daug, tiktai apvylė
Pilka, apsunkusi diena.
 
Gamtai tai kas — ji moka laukti —
Ateis gegužis nuostabus.
Tiktai žmogus greit apsiniaukia,
Vis nepatenkintas, niūrus.