Sugrįžo numirėlis žemėn trumpam
išleido vos nakčiai jį Dievas.
Norėjo jis meilę grąžinti draugams,
kurią vogė jau nusidėjęs.

Sušildytą žvilgsnį pasiūlė už dyką
gal bus kam nuo jo kiek geriau.
Išvydo pasaulį lig šiol nematytą,
bet vėl jį užmirš, aš žinau.

Jis verkė prie miegančio dieną beržyno
užsupto dainuojančių pienių balsų
ir juokėsi graudžiai dėl vėjo dažyto,
išmokusio lėkti taip greit, kad baisu.

Kaip gaila jo mirusių žodžių,
taipogi nespėjusių gimti raidžių.
Daugiau neregės jo gyvybė to grožio,
kurį atsimerkęs išvystumei tu.