Po porelę pasklido triukšmingi varnėnų kermošiai,
O šalpusniai ražienoj it sprogusios saulės krislai.
Prisiliesk ir jauti, kaip gyvybė pulsuoja po tošim,
Atgaivingos sulos juk tikriausiai ir pats ragavai...

Sėkloj rąžos daigai, ir atrodo, girdi, kaip ji plyšta,
Po nakties ant takų tik skeveldros visų pumpurų.
Kaip gražu! Pamažu keičia splavą ir laukas, ir miškas,
Nes išaudžia kažkas daug ažūrinių šilko skarų.

Kas? Kažin, ar matei? Kiek stebėjau, nėkart nepavyko.
Susilindę plyšiuos griežia apmaudą darbštūs vorai —
Kas begirs jų tinklus, jeigu radosi talentas kitas?
Plušo, vėrė rasas, pelnė vardą audėjų dorai!

Ša, gana apmaudaut. Sodas nyra į žiedlapių pusnį,
O kvapniam debesy — nenuilstančių bičių būrys.
Kas dabar beatmins pirmą krislą auksinio šalpusnio?
Kas varnėnų poras į triukšmingą kermošių surinks?