Vaikeli, visada sakiau,
Gyvenimas iš pasakų sudėtas,
O kuo daugiau tų pasakų skaitau,
Tuo dar labiau jomis imu tikėti.
Ateina vakaras. Užgęsta žiburys.
O mano akys į palovį žiūri.
Viena akim dar nužvelgiu duris.
Gal ten įstrigus norgiška kepurė?
Užuolaidas užtraukiu aklinai –
Nenoriu, kad rūpėtų mano būvis.
Vaikeli mažas, argi nežinai,
Kad norgas pro akutę durų žiūri?
Staiga į galva kaip kirviu mintis! –
Į turgų eisiu, pirksiu šunį piktą.
Jis šnipui norgui kelnes sudraskys,
Kad tik mane ramybėje paliktų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-04-13 19:15:29
jaukiai labai
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2015-04-13 17:41:08
Gerai, gerai, eglute :-)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-04-13 16:27:07
Labai patiko.
Norgijoje uždraustos pasakos jau - jie augina Europai šaltaveidžius akmenširdžius breivikus.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-04-13 14:41:12
Supratau, šauniai pašmaikštauta.