Vaikeli, visada sakiau,
Gyvenimas iš pasakų sudėtas,
O kuo daugiau tų pasakų skaitau,
Tuo dar labiau jomis imu tikėti.
 
Ateina vakaras. Užgęsta žiburys.
O mano akys į palovį žiūri.
Viena akim dar nužvelgiu duris.
Gal ten įstrigus norgiška kepurė?
 
Užuolaidas užtraukiu aklinai –
Nenoriu, kad rūpėtų mano būvis.
Vaikeli mažas, argi nežinai,
Kad norgas pro akutę durų žiūri?
 
Staiga į galva kaip kirviu mintis! –
Į turgų eisiu, pirksiu šunį piktą.
Jis šnipui norgui kelnes sudraskys,
Kad tik mane ramybėje paliktų.