(Vietoj autobiografijos)
 
Stotelių daug pravažiavau,
Kai kur net ir sustoti teko,
Tik ir jose kur kas dažniau
Išlipdavau tarytum svečias.
 
Tik vienoje, kai buvau jaunas,
Galbūt prieš pusę šimtą metų,
Mažam miestelyje prie Kauno
Jau negaliu atplėšti batų.
 
Derlinga žemė ir pilis,
Stanevičiaus dar apdainuota,
Ramus Nevėžis, jo vilnis
Užbūrė mokslui skirti protą.
 
Žvitrus jaunutis aspirantas,
Vėliau laipsniuotas kandidatas —
Veiklos laukai beribiai, platūs,
Raktas į ateitį nukaltas.
 
Tik ateities vienam nebūna —
Lizdely du, vėliau dar du...
Kaskart suki platesnę gūžtą,
Kad būtų gera ir jauku.
 
Bet laiko viesulas galingas,
Politikos kerai rimti.
Sako — tu Vilniui reikalingas.
Jei Lietuvai, tai sutinki.
 
Tiktai namai — ten, kur stotelė,
Kadais sulaikiusi batus.
Čia tavo ąžuolynas žalias
Mena istorinius metus.
 
Dažniau dairais... ne, ne į pilį,
O į bažnyčios aukštus bokštus,
Žinai, kas tavęs laukia, myli
Ir ko labiau už viską trokšti.
 
Gerai, kada namais stotelė tampa.
Gerai, kad ten save randi,
Kur išlipi taip vieną kartą
Ir toks laimingas gyveni.