(Elektrėnų miestui)
 
Tavo namams esu tik pakeleivis.
Dažniausiai pralekiu ir vėl pro šalį.
Tai jis — sparnais apglėbęs neša greitis
Ir akiai mielas Vilniaus — Kauno kelias.
 
O tu dosnus, vis žiburiais pamoji,
Lyg guostumei mane — aš kantriai lauksiu
Kol vienąkart užsuksi ir sustosi
Prie ežero, Lietuvoje šilčiausio.
 
Labiau už ežerą čia žmonės šiltesni,
Tarsi jaunystę savo miestą myli,
Nebaisūs kaminai jiems rūkstantys aukšti,
Supranta —
            kol rūksta jie, tol miestas dirba, gyvas.
 
Tavim gyvi ir mes —
            vienos Tėvynės paukščiai,
Sujungti gijomis ilgom prie plakančios širdies,
Kuri —
            čia, Elektrėnuose, pati karščiausia,
Nežinanti dienos šventos ir poilsio nakties.
 
Esu tik pakeleivis tarp kitų,
Kurie vis pralekia pro šalį.
Tik taip gerai, kad šitiek metų tu
Visiems siunti šviesos dalelę.