Aš viską atidaviau — savo, ne savo,
neliko nė lašo, nė trupinio,
tik rankos beviltiškai vėjui mojavo,
tik gėlė paširdžiuose truputį.

Neliko nei kelio, nei tako, nei vingio,
tik mintys klajūnės dar trankosi,
kas kartą jos stoja į paruoštą ringą,
tik vėjas dejuoja man rankose.

Kai priešas nematomas žeidžia ir duria,
jaučiu aš smūgį kiekvieną,
man stojasi akmenio sienos, užsitrenkia durys,
neglaudžia nei naktys, nei dienos.

Laimėsiu ar krisiu kovoj žūtbūtinėj,
ar mirsiu, ar didvyriu būsiu? —
Nors akmenys žeidžia man trapią krūtinę,
dangus ir dievai mano pusėj.