A le, kas ti būna, nuveini pardatuven apspirkt su vyru, atrodą, pastarsi, kų nuspirkt. A vyras , nu tik nusisuk, nu tik minutę, ir pasimeta. Nei pastarsi, nei niek. A le, kas ti per sutverimas? Tik būvą, tik jau nebėr. Gerai, kad yr mabilūs teleponai. Pardatuvę gal yr, bematunt, svarbiausia vieta, kur daugiausia skambinu ir kalbuos su vyru.
   Skumbinu:
- Kus esmi? – ažbliauju, be būnu jau kelius prekybinius plotus aplėkus ir nejakais ažsirūstinus. Vyras pakelia ragelį ir išgirdys maną rėkiantį balsų, tyli.
- Kur esmi sakau? – Vyras tyli, matyt, vyras mąstą.
- Tai kur? Kažną, kur tu esmi?
- Nu... – išgirstu brungiausią atsakymų. Matyt, maną vyras pradeda apsprast pardatuvęs aplinkoj.
- Tai nu ...Tai, kas tas nu? – klausiu ir pagalvoju, kad kuntrybę maną su metais vis da auksinę.
- Kur kur... kažną kur... – ramiai ir, teip pat, kuntrei atsaką man vyras.
- Nesupruntu. Tai nežinai, kur esmi? – visiškai ramiai paklausiu.
- Taigi ČIA... Ką pristojai?
   Man ašteką vieną žodžią „čia“, pasjutau pavargus, atsisaksčiau paltų. Jaučiu, kad pokalbis bus ilgas ir kuntrus. Atsiremiau pečiu un sienų, visai preš stiklinį akvariumų pilnų švežių ir šakinėjančių karpių. Ir tokia mintis galvoj prabudą. Jamei tik šlapių paklodį ir susukei gyvatį. A le tu paimk! Nesgaus. Visas paklodęs dabar su gumom. Kol nuplėši ų paklodį, tai ir prais visas pykčią gėris. Nusraminau, du kartus giliai atsdusau ir klausiu:
- Pasakyk, kokių prekį preš akis matai? – patrumpinu vyrui galvojimą kelių.
- Nu kad nebežinau, ar pre pieną ar pre duonas stoviu.
   Pagaliau gavau atsakymų. Da ir neilgai šindej laukiau. Pasitimpiau skarelį, paltą apykaklį pastaisiau, letai ir aiškiai sakau:
- Tai ir stavėk ti, be bais pa kojam maišais. – Padėjau įkaitusį telefonų paltą kišenen. Letai paajau kelius žingsnius ir žiūriu. A gi gražumas žuvęs. Vysąs pasaulią žuvys un ledą sudėtąs ir parom ir pa vienų, čielas ir dalim. Pardavėja maloniai paklausę:
- Katrų jums žuvį?
- Pačių rebiausių. Šindej mailiaus neperku.
   Pardavėja supakavą man pačių didžiausių daradų, da ir nevienų. Un pakuotęs švietę atikėtę su salidžiu eurų sumu. Va dabar rasiu vyrų, duonas ar pieną skyriuj, prieisiu ir žnektelsiu tylėdama tų žuvį ją krepšin. Namą parsvežus iškepsiu skanų žuvęs kepsnį ir pamaitinsiu visas prarastas nervines šaknelas. Sau negaila, bet kažną ar brungiausias supras, kokia namę švintę?
   A aš dabar jau žinau, kas perka brungiausių žuvį. A tai vis galvojau, šitek brungiausias žuvęs pardatuvej, kas jų visų ir išperka.