Niekada dar nemačiau tokios plasnojančios svajos,
ji auga ne valandomis – minutėmis.
Niekada aš nemaniau, jog ji beprotiškai skrajos
didingų paukščių plunksnomis mažutėmis.

Gal metų dešimtį sapnuose ją vejuosi drąsiai,
net laiškus jai rašiau šalin nubėgusi.
Žinau, kad juokėsi kažkas bedieviškajai dvasiai,
pamesdamas šešėlį man išblyškusį.

Dienos, bėgančios papėdėm per akmenis ir keliais,
manęs nepakeitė – skrendu padangėje.
Man darė įtaką svajot tikėjimas į dalią
ir pildės svajos nevilty suaižėję.