Mirtis Pakalnutėmis
O, tu tokia graži savo mirtyje, mylimoji, tavo akys užsimerkia ir mažytis šviesos gumulėlis susisuka ties tavo krūtine mano rankos vis dar kruvinos o tu sunkiai kvėpuoji įkvepi ir iškvepi o tu tokia graži mano mylimoji iš tavo kūno dygsta pakalnutės jos perveria plaučius skrandį ir raudonas lūpas jos tokios baltos o čia taip tamsu ir tiršti lašai varva nuo mano pirštų kai glostau tavo auksinius plaukus nemačiau gražesnės mirties mylimoji bet jau laikas tūkstančiai juodų kačių kniaukia pasieniais ir tiesia nagus į tavo baltą odą ir man jau laikas dar tūkstančiai akių su baime ir tūkstančiai žodžių sustingdytų ir pakalnutės skverbiasi iš visur į visur ir jos jau mano pėdose ir tu graži mylimoji bet man jau laikas jos stiebiasi aukštyn katės slenka šešėliais jų akys žiba o aš norėčiau eiti pasiilgau mirties pakalnučių žiedai svyra nuo tavo akių viskas virsta vijokliais katės drasko mano pėdas pasiilgau bet laikas eiti bet pasiilgau ir žiedų kvapas pasiekia šnerves katės glaustosi apie kojas ir tiršti lašai ir balta oda ir šešėliai pasieniais ir žibančios akys ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir pakalnutė paskutinė pakalnutė iš mano širdies kaip čia tylu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-04-08 20:31:42
iš tavo kūno dygsta pakalnutės... (...) pakalnutės skverbiasi iš visur į visur ir jos jau mano pėdose... (...) pakalnutė paskutinė pakalnutė iš mano širdies
Pirmas įspūdis – J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, kur taip pat kiaurai dygsta pakalnutės. Katės irgi iš kolektyvinės pasąmonės.
Skyrybą (porą ženklų tik pradžioje ir pabaigos tašką) supratau kaip būtiną šiam iškalbėjimui.