Lašai iš debesies, be reikalo man į pakaušį baldžiatės,
Kada jausmuos nebesukrauta pumpurų.
Tiesiu rankas ir gaudau jus nakty tarytum būčiau elgeta,
Jėgų užtenkanti tiktai pasinaudot dangaus geru.

Per karštą kūną srovės greitos it gyvatės virva,
Atvėso kraujas daug greičiau, negu maniau.
Minčių šaknim nukirst kam beieškoti kirvio?
Svajonės, viltys žydinčios nebesapnuojas jau.

Gūžiuosi, nes drovu šešėlio savo ilgo,
Gumbuotų sąnarių, dantų išklibusių, pražilusių plaukų.
Lašai dangaus, kiek jūs belietumėt, nugriuvus nepakilsiu,
Nuplaukit pėdsakus švariai, nes būta jų kreivų.

Užslinks migla — lyg uždanga, lyg ženklas nykti,
Kur aš atgulsiu, vešlūs išsiverš kupstai.
Nuneškite, lašai, mane gylyn į žemės plyšį —
Ten rasiu būvį žydintį dėkodama už tai.