Jei norėsit į mane sviesti akmeniu,
Nerinkit didelio. Nereikia.
Tik Perkūno kulipkėlę titnaginę –
Pakapstykit kelio žvyre, rasit.
Jo atvežė andai rūstūs vyrai girgždančiais vežimais,
Kai tiesė kelius į šviesią ateitį –
Kad nesutepčiau baltų batelių,
Išeidama iš vaikystės.
 
Man pabodo jom žaisti –
Ten, ant kelio, jų liko daug.
Kulipkėlių.
Jos šiltos, nes jose gyvena ugnis.
Neišmokau įskelti.
Niekas nepatarė –
Nereikėjo išeiti.
 
Nerinkit akmens – didelio, šalto, skaudaus.
Užpūsti ugnelę taip lengva.
Užkelti gimto kiemo vartai –
Svetimi.
Neįsileis, nebepriglaus sugrįžtančios.

Nerinkit žodžio –
Geliančio, pikto, sunkaus.
 Nelengvas jis būna, kai teisingas.
Daug sunkesnis – nepasakytas.
Visų sunkiausia – užmarštis.
Kapo akmuo bent vardą atsimena.