„Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau...“

Mažas tamsos šydu prisidengęs kambarėlis su mažytėmis, baikščiomis, nedrąsiai žvelgiančiomis į vidų, dienos akutėmis, iš kurių sruvo ne ašaros, o kažkur erdvėje tolstantys purškiantys šviesos upeliai. Toks mažas juodų šešėlių kambarėlis, bet jame tilpo nesuskaičiuojamai daug: baltos rasos karoliais pasidabinusios lelijos, balti garbiniuotomis galvytėmis gvazdikėliai, sniego pusnimis galantiškai išsipusčiusios chrizantemos, išblyškusios rožės, išdidžiosios kalijos, bet nei vienos muzikalios pakalnutės... boluojantys balti balionai ore — išblyškę lunatikų veidai, kurių tamsiai mėlynuose paakiuose dar buvo išpieštos tarsi ežere plaukiojančios baltos gulbelės juodais juodais snapeliais, o ant ežero kranto gulėjo daug aštrių, smailių akmenėlių, po kuriais tarsi leisgyvės žuvytės be vandens vos spurdėjo širdutės... Čia nėra ir nebus jokių skambiųjų pakalnučių, dainuojančių jazminų ir svaigstančių nuo muzikos lauko pienių... Jokių būgnelių, kuriais kažkas barbentų pirštų galiukais, bambukinių dardenančių vėjo varpelių, cimbolų, metalofonų, muzikinių trikampėlių, citrininių sandalmedžio smilkalų kvapo ar žvakių, dvelkiančių levandomis... Čia jau nebėra ir nebebus kvepiančios saldžios braškių uogienės ant šviežiai iškeptos razinų bulkos, daugiau jokių riebių lietinių blynelių, įsuktų cinamonine obuolaine... Nebėra nebėra ir nebebus daugiau apsiseilėjusių, susiraukšlėjusių, nesuskaičiuojamų iš ilgesio lūpų pakšėjimų į jauną glotnų skruostą... Ir daugiau jokio dar šilto prigludimo prie senos didelės krūtinės, nors ir prisigėrusios senų tabako ir šnabso kvapų.
— O juk turėjai dar laiko... Tai kodėl delsei?! – čia tik banguojanti sidabrinė lunatikų jūra, virš kurios sklando įkyrus kiras, spiegiantis:
— Kodėėl? Kodėėl...?! – rodės, jis tik pradeda tolti į melancholišką juodą tylą, bet staiga vėl išnyra su savo iš proto vedančiu spiegimu, dėl kurio norisi rautis sau plaukus nuo galvos ir absurdiškai mėginti jais užsikimšti ausis...
  Mažas tamsus kambarėlis su mažyčiais švytinčiais langiukais, iš kurio lėtai išplaukia balzgana veidų jūra, naiviai tikėdamasi kambarį palikti tuščią. Deja, jame neišvengiamai kažkas lieka: ant žvakių baigiančios šokti beveidės balerinos, kelios savo žvalų žavesį praradusios, ant šalto grindinio nukritusios chrizantemų šakelės, nemalonūs, į sienas nagais įsikibę mirties kvapai, kur ant vienos iš tų sienelių kabėjo gailestingumo pilnas Jėzaus portretas, kurio akys įsmeigtos į tylią šešėlių erdvę, kurios centre dar sūkuriavo saulės apšviestos dulkelės... Kažkodėl viltingai rodėsi, jog paveikslas gali atgyti kartu su tuo, kas tame kambarėlyje šaltai ilsėjosi...
  Išplaukė iš kambarėlio didžioji lunatikų banga su visomis plaukiojančiomis baltomis gulbelėmis juodais snapeliais ir kartu iš paskos išskrendančiu tylą ryjančiu kiru... Bet mažasis kambarėlis taip ir lieka pilnas duslių, gerklę smaugiančių atsisveikinimo šnabždesių, nekaltų vaikų tyro juoko aidų ir ore dūsaujančios kregždutės lengvas klegėjimas:
— Sudie...

„Kregždutės kregždutės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus...“