Čionai susiduriam ne vieną kartą, 
Į darbą ar iš darbo kai skubu. 
Gal sargas jis koksai šventoriaus vartų? 
Tačiau tikrai apsidžiaugiam abu. 

Sumiauksi, stojas, letenom mojuoja, 
Pamurkęs kiek, nukrenta krūtine, 
Voliojas grindiniu fotografuojant. 
Lyg džiūgauja, kerėdamas mane. 

Skanėsto tikisi, įpratęs dručkis, 
Ir atvaizdą sugauti jau galiu. 
Šypsausi tik, siunčiu mintyse bučkį, 
Bažnyčion suka pėdos sniegeliu. 

Kodėl jį čia susitinku, galvoju? 
Klebonui gal tarnauja katinai? 
Gal stengias, taip žaviai pasiaukojęs, 
Šventovėn kad užsukčiau būtinai?