Sąjūdžio ir politikos bendražygiui Algirdui Patackui
 
Didysis Penktadienis – tiktai pradžia
Kelionės nuo Žemės Golgotos,
Į ten, kur sutinka Šviesa ir Tiesa,
Svajonės, čia veltui ieškotos.
 
Prasmingo gyvenimo kelias sunkus,
Akmenuoti kalnai — ne kalva.
Tik motina šaukė ir ėjo sūnus,
O šaukė: „Litua“ —  Lietuva.
 
Tas laimingas, kas eidamas švyturį mato
Ir laimėti vilties nepristinga,
Kas dirba ir  kuria, širdim knygą parašo,
Būsimoms kartoms reikalingą.
 
Nesudėt į žodžius sielos grožio, jėgos,
Nepasverti drąsos, atkaklumo
Kovoje dėl Tėvynės, lietuvių tautos,
Dėl jos ateities, išlikimo.
 
Neprarasti savęs — neprarasti garbės,
Idealų šventų neišduoti,
Paaukoti gyvybę, jeigu jos tik reikės
Savo kraštui dar kartą vaduoti.
 
Išėjai... Ne, ne tu.
Tai tik kūnas pavargęs išėjo.
Dar gyvesnis, tvirtesnis likai Lietuvoj —
Jos amžino vardo nešėju.