Dar vakar mudu likom be sulos,
Sapnuojam šilumą, o pumpurai nebrinksta,
Senatvės pėdsakų šešėliai neužklos —
Švytuoklė laikrodžio bus atidaužius inkstus
Ir švilpia plaučiai, orą traukdami,
Naktis budrias mieguistos dienos keičia...
Aš nebijau, kol tu su manimi,
Paleidžiu skristi vardą, vietą, skaičių,
Tiktai mėšlungiškai į ranką tau stveriuos,
Lyg tu galėtumei išvest iš beprotybės raisto.
Vos lašas, kitas meilės nemarios —
Ir žalias šilkas viršum kelmo plaikstos,
Vėl gula tiesos į birias vagas,
Ten, kur kiekvienas grumstas ragina išdygti,
Ir skubam pasakas vaikačiams savo sekt
Tarsi šventovėj juos suklupdę lysvėj