Supas vėjas šakotoje klevo viršūnėj,
Dar pilkoj, dar be šlamančių lapų.
Ne, ne ašaros šaltosios krenta ir srūva,
Tai lietus ją be gailesčio plaka.
 
Aukštas klevas, gražuolis, tik jam nepasiekti
Dangaus debesų ir jų kelio,
Kad saulužė galėtų vėl šildyti, šviesti,
Jau pažadinti pumpurą žalią.
 
Jei po šalto lietaus dar ir sniegas užklystų,
Kaip varnėnas jame bečiulbėtų?
Šen, balandi, greičiau, kad žiemužė negrįžtų,
Kad pavasario aidas skambėtų!
 
Supas vėjas šakotoje klevo viršūnėj...
Ne pietys, tik audringas vakaris.
Tai jisai iš gilių ir maištingųjų jūrų
Sunkius debesis pažeme gena.