Palieku lyg tarp kerplėšų išnarą
Reikliai užančio ieškančią nuomonę.
Argi viską istorija ištiria —
Kas auksinis, šilkinis, marškonis?

Tapo įprasta traukyti tiesą
Lyg per siaurą sudriskusią antklodę,
O statistika raižytam krėsle
Prišerta ir prigirdyta amsi.

Patikėjai, laimingas lengvatiki?
Ir užmigti pavyksta? Pavydžiu.
Per mažai gal kankino ir plakė?
Neledėjo ant stingstančių vyzdžių?

Ar nuo melo nešiurpsta tau gyvplaukiai?
Ar jautiesi teisus nedvejodamas?
Prie altoriaus net Popiežius priklaupia,
Nes nėra to žmogaus, kurs be nuodėmės,

Bet yra kas klaidų išsigindamas
Kelia galvą ir tikisi liaupsių.
Koks tu brolis, žmogau, jei nuodingas?
Nuo tokių kuo toliau pasitraukiu.