Tavo šypsena lyg saulės spindulys
apšviečia mane ir mano kiemą.
Čia, pasaulio vidury,
šilta ir jauku šalčiausią žiemą.

Tavo didelė tauri širdis
meilę didelę į mano širdį siunčia.
Ankstų rytą lauko vyturys
pakelia grumstelį juodo grumsto.

Ir suvirpa oras lyg styga,
ir giesmė lig debesų pakyla.
Išsisklaido rūkas, ir staiga
tavo lūpos taria tyliai tyliai:

Būk laiminga, mano mylima,
tegul tau baltai pražysta sodai.
Tegul tavo meilė, šiluma
tamsią naktį kelią namo rodo.

Tavo melsvos akys lyg linų žiedai
paskandina ašaroje blogį.
Būk laiminga, kaip dar nebuvai,
kelią į rytojų man parodyk.

Tavo šypsena lyg saulės spindulys,
tavo melsvos akys lyg linų žiedai,
tavo didelė tauri širdis,
tu — pasaulis mano visas, ar žinai?