Nespėju tavęs pasivyti,
tu palauk manęs
prie kryžkelės dulkėtos,
kur pasviręs rymo senas kryžius.
Mano žingsniai taip maži ir lėti,
o tu bėgti šitaip pasiryžai.
Nepalik manęs, pavasaris alsuoja,
į kaktą pučia vėjas pietrytys,
ištaršo plaukus, veidą gairina,
kas man mielą žodį pasakys?
Tieski ranką ir nebėk lyg vaikas
per pavasario linksmas balas,
tiktai visagalis laikas
sulygina raukšles gilias.
Tu palauk manęs, nusišypsoki,
aš atbėgsiu basomis per pievą.
Žalias žiogas smuikeliu kai gros,
mes dainuosim apie savo dievą.
Mes linguosime į vieną taktą,
nugaras atrėmę ąžuolo širdin.
Tu palauk manęs, tiktai palauki,
būsiu amžinai aš su tavim.