Kaimui skirtoje konferencijoje LR Seime

Pažymėdamas savo veiklos 25-metį, kovo 25 d. LRS Kaimo reikalų komitetas surengė ne tik dalykinę, bet tikrai šventinę konferenciją, į kurią buvo pakviesti ankstesnių devynių komitetų vadovai, garbingi pranešėjai. Konferencijos tema „Lietuvos kaimas: reformų ir narystės ES keliu“ leido pažvelgti į ilgą 25-erių metų Lietuvos žemės ūkio, kaimo raidą, o taip pat pasvarstyti jo perspektyvas, galimą kelią ir po 2020-ųjų metų.      
 
Konferenciją atidaręs Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius trumpoje įžanginėje kalboje apžvelgė komiteto istoriją ir nuveiktus pagrindinius darbus įstatymų leidyboje. Jų tikrai buvo daug. Pagal komiteto patarėjo Romaldo Abugelio pateiktą informaciją matyti, kad per 1990–2014 metų laikotarpį buvusioje Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose seimuose žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimais buvo parengta, apsvarstyta ir priimta net 151 įstatymas ir kiti teisės aktai. Komiteto pirmininkas akcentavo ir pagrindinius artimiausios ateities darbus, t. y. veiksmingiau plėtoti gyvulininkystę, ekologinį ūkininkavimą, padėti sustiprėti smulkiesiams ūkiams ir kooperacijai kaime, spartinti žemės konsolidaciją, pažaboti stambiųjų prekybos tinklų dominavimą, įvairinti ekonominę veiklą kaime ir gausinti darbo vietas, gerinti kaimo infrastruktūrą, pagaliau – iki 2020 metų efektyviai įsisavinti naujojo finansinio laikotarpio daugiau kaip 5 milijardų eurų ES paramą.
 
Konferencijos dalyvius sveikino ir sėkmės jos darbe linkėjo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
 
Išsamų ir dalykinį parnešimą „Lietuvos žemės ūkis 1990–2015 ir perspektyvos po 2020 metų” perskaitė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Vis atsakingesniu uždaviniu tampa racionalus ir skaidrus kaimo rėmimo fondo panaudojimas, prioritetinių krypčių parinkimas. Vien 2004–2020 metais tenka įsiavinti 12,11 mlrd. eurų, kasmet beveik po 758 mln. Nuo 2005 m. vėl stiprėja žemės ūkio įmonės ir bendrovės. Dabar jų dalis nuo bendrosios pagamintos  žemės ūkio produkcijos sudaro 27,5 proc., o ūkininkų ir šeimos ūkių – 72,5 proc. Nuo 2004-ųjų metų beveik dvigubai padidėjo stambesnių kaip 100 ha ūkių valdomų žemės plotas, kuris dabar sudaro per 1,4 mln. ha. Ekonominiu požiūriu tai gerai, nes formuojasi stipresni prekiniai ūkiai. Iš kitos pusės, nykstant smulkiems ir vidutinio dydžio ūkininkų, šeimos ūkiams, tuštėja kaimas. Reikia tik pasidžiaugti, kad gaunami vis didesni grūdų derliai. Jie jau priartėjo prie 40 tonų iš vieno hektaro ribos, o bendroji augalininkystės produkcijos dalis išaugo nuo 31 iki 61 proc. Neabejotinai tam įtakos turėjo ir geresnis augalininkystės rėmimas. Tačiau blogai, kad grūdai daugiau eksportuojami, bet per mažai perdirbami vietoje. Gerėja ir gyvulininkystės rodikliai, ypač pieno sektoriuje. Iš vienos karvės vidutiniškai primelžiama po 5315 kg per metus, ko niekados dar nėra buvę. Manome, kad ateityje gyvulininkystei turi būt skiriama daug daugiau dėmesio ir paramos. Gerai, kad susiformavo stiprūs grūdų kooperatyvai, ko negalima pasakyti apie kitus. Didele dalimi kaimai silpsta, nyksta ir todėl, kad juose yra per mažai  užaugintos žemės ūkio produkcijos perdirbimo, įvairių paslaugų tiekimo kooperatyvų. Pastaraisiais metais Rusijai drastiškai užvėrus savo rinką, labai daug padaryta ieškant rinkų kitose šalyse. Ir tai teikia gražių vilčių, kad kokybiška Lietuvos žemės ūkio produkcija neliks gulėti šalies viduje. Žvelgdami į galimus pasaulinio klimato pokyčius, neabejojame, kad Lietuvos žemės ūkis, mūsų gaminama produkcija turi geras perspektyvas.           
 
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė pristatė Lietuvos kaimo gyvybingumo aktualijas. Posakis, kad kaimas gražėja, o žmonių jame mažėja, yra ne tik skaudus, bet ir realus. Suprantame, kad mokslas negali užsiimti vien tik problemų konstatavimu. Būtina siūlyti ir jų sprendimo kelius. Mes vis dar esame pradiniame etape remiant žemės ūkio produkcijos gamybą, kaip galutinai parengtą prekę vartotojui. Nedaug praėjo metų nuo kaimo bendrovių įsikūrimo. Jos vis dar silpnos ir nedrįsta prisiimti ekonominių iššūkių. Gerai, kada rūpinimasi kultūra, gyvenamosios vietos aplinka, bet atėjo laikas kaimo bendrovėms įsijungti į gyventojų telkimą ekonominiams siekiams. Tik 14–18 proc. kaimo gyventojų yra tiesiogiai susiję su žemės ūkio gamyba, apie 57 proc. užimti paslaugų sektoriuje, 29 proc. pramonėje, statybose. Beveik 20 proc. vyresnių ūkininkų ketina atsisakyti ūkių, juos parduoti, nes neturi kam iš savo vaikų palikti. Didelį nerimą kelia kaimo vietovėse  mokyklų skaičiaus mažėjimas. Dar 2000 metais jų buvo 1300, gi 2013 metais, po įvairių stambinimų, jungimų, pagaliau ir uždarymų, liko vos 600. Mokyklos negali būt laikomos tam tikru vienetu, kuris privalo pasiteisinti vien ekonominiu požiūriu. Kaimo nykimą gali sustabdyti tik daug geresnis ir efektyvesnis smulkių ir vidutinių ūkių rėmimas, palankesnių sąlygų sudarymas paslaugų, verslo įmonėms. Tokių ūkininkų rėmimas leistų Lietuvos vartotojus aprūpinti kokybiškais maisto produktais, gamtai taikyti draugiškas technologijas. Vietos bendruomenės būtų labiau apsaugotos nuo emigracijos, jos galėtų lengviau ir plačiau kurti įvairius verslus, o žmonėms, norintiems ūkininkauti, išsaugoti esamus bei sukurti naujus pajamų šaltinius. 
 
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, paminėjęs, kad ŽŪR Lietuvoje veikia nuo 1926-ųjų metų,  įvertino žemdirbių savivaldos vaidmenį stiprinant kaimo gyvybingumą, pažymėjo Žemės ūkio rūmų svarbą jungiant ir atstovaujant žemdirbiškosioms organizacijoms, dalyvaujant valstybinių ir vyriausybinių institucijų veikloje, kai sprendžiami įvairūs klausimai, susiję su žemės ūkiu, kaimu. Derinant kai kuriuos žemdirbių veiksmus ES viduje su kitomis šalimis, dabar Žemės ūkio rūmų veikla išsiplėtė iki tarptautinio lygio. Aktyviai Žemės ūkio rūmai dirba padėdami ieškoti žemės ūkio produkcijos rinkų kitose šalyse.
 
Renginyje buvo pagerbti visi devyni buvę Kaimo reikalų komiteto vadovai. Jie pasidalino ne tik prisiminimais, mintimis apie nuveiktus darbus, bet ir išreiškė nuomonę apie šiandieninį žemės ūkį ir pasidalino įžvalgomis dėl kaimo ateities.
 
1992 m. man teko būti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoju. Konferencijos dalyviams priminiau, kaip tada, tokiomis sudėtingomis sąlygomis, po Sovietų Sąjungos Lietuvai paskelbtos energetinės blokados, vis dar buvusių sovietinių rublių hiperinfliacijos, didžiulio vidinio pasipriešinimo žemės ūkio reformai, reikėjo spręst tris pagrindinius uždavinius: grąžinti žemę buvusiems savininkams, garantuoti kaimo gyventojų socialinę saugą ir užtikrinti žemės ūkio produkcijos gamybą, kuri leistų gyventojus aprūpinti maisto produktais, o tuo pačiu išsaugoti didžiulį sukauptą žemės šakos gamybinį potencialą, pervedant jį į naujas privačios nuosavybės ir laisvosios rinkos sąlygas. Džiaugiausi, kad nebodami visų tų sunkumų, labai riboto laiko padėjome reikalingus pamatus ir pradėjome vieną iš sudėtingiausių to meto reformų.

Džiaugiuosi, kad šiuo metu Lietuvos kaimas turi ne tik didžiulę ES finansinę paramą, bet ir saugesnę aplinką, o pati žemės ūkio politika vieningesnį sutarimą. Dabar tik nuo mūsų visų priklausys, koks bus ateities kaimas ir ar galėsime didžiuotis Lietuvos žemės ūkio pasiekimais.
skroblas

2015-03-28 10:13:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pranis

Sukurta: 2015-03-28 20:58:51

Apskritai viešojoje erdvėje labai daug demagogijos ir atviro melo. Ta prasme šauniai perėmėm sovietmečio tradicijas. Šiandieninė socialinė padėtis kaime - ne bloga, o tragiška. Stambiojo kapitalo viešpatavimas Lietuvoje smaugia eilines verslo iniciatyvas, mokesčių ir įvairių keistų reikalavimų politika uždaro kelius verslo projektams provincijoje, ypač kaimuose. Mūsų rajone apie pusę darbingų vyrų - užsienyje; lieka pensininkai, alkoholikai ir tie, kurie dėl amžiaus ar sveikatos netinka užsienio darbo rinkai.
Aš nesuprantu žmonių, kurie džiaugiasi dabartine padėtimi kaime ir vadina tai klestėjimu; reali ES parama kaimo žmonėms - tik maisto paketai vargšams, kurių kasmet vis daugiau. Dirbdamas kaimiškos vietovės seniūnu tą kasdienybę matau; po to, kai pasivažinėjam su socialiniais darbuotojais po kaimus, užmiegu ne kasnakt. Rašyti tokius straipsnius gali tik žmogus, kuris arba nemato to, ką aš matau, arba neturi širdies. Būkim sąžiningi; jei nežinom tikros padėties, nerašykim geriau nieko.
 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-03-28 19:22:31

Publicistika – aktualios (visuomeninės, politinės, ekonominės, kultūrinės) tematikos kūriniai, dažniausiai straipsniai. Teorija teigia, kad jais stengiamasi paveikti viešąją nuomonę. O praktika rodo, kad įtaigiai tą padaryti būtini ir gebėjimai, ir įdirbis. (Tiesa, visais laikais gyvavo ir ruporai, bet apie juos jau pasakyta).
Publicistikai reikia ne tik faktų, bet ir vertinimo, išvadų (nebūtinai tiesiogiai skelbiant). Įtaigumą sukurti, raštą pagyvinti padeda grožinės literatūros priemonės.
Jūsų paliestoji tema aktuali, sudėtinga. Suprantu, kad šįsyk ji nėra gvildenama, siekta tiesiog paviešinti susirinkimo faktą, kartu išreiškiant ir asmeninę piliečio poziciją (širdyje viską sau žinant ir tikint tuo šventu vyksmu). Tai net ne apžvalga, kurią rašant dėl medžiagos įvairiapusiškumo mintis dažniausiai gana nesunkiai plėtojasi. Stilius čia daugiau atpasakojamasis.
Bet vienas tikslas pasiektas – vis tiek kažkas paskaitė. 

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2015-03-28 13:29:32

Pritariu Nijolenai. Straipsnis - kaip iš buvusio "Tiesos" laikraščio. Kodėl nutylima dabartinio kaimo problemos - kad jame greitai nebeliks jaunimo, kad vyksta sodybų tuštėjimo metas? Ką gero, ir ką neigiamo atneša naujieji sodybų šeimininkai iš  Vilniaus ir kitur? Tokių "Tiesos" "perliukų" jau esame sotūs.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2015-03-28 12:16:03

Suprantama, kad šventiniai renginiai yra skirti ne problemų sprandimui, bet tekstas savo esme labai panašus į subrendusio socializmo partinio suvažiavimo stenogramą. Ilgiuosi žodžio tikrumo. Ar iš tiesų perimdami ES direktyvas mes taip šauniai ir džiaugsmingai plaukiame į šviesų horizontą? Ar nebuvo pernelyg skatinami ir dirbtinai skubinami kai kurie ūkių formavimo procesai? Ar mums tinka stambių ūkių modelis, visai nutrinant nuo paviršiaus smulkiuosius gamintojus? Ar ne prieš tai per prievartą suvarytuose į kolūkius žemdirbiuose buvo ištrinta bet kokia mintis apie kooperaciją? Kokią įtaką žemdirbiams daro perdirbėjų suokalbis su valdininkais? Klausimai užsilikę nuo gana senų laikų, o atsakymų vietoje vėl ilgai netylantys plojimai, peraugantys į ovacijas...