Santrauka:

Kūrinys parašytas žemaičių dounininkų tarme.

Vo bova tomet šalta ė žvarbė žėima. Speigs spaudė vėsus kaimēlė gyventuojus, ė bėjuodami nušalt marmūzė, nieks nekėša snioki iš truobuos. Ale išēs, veiziek, vėins kėts malkų krovelė iš daržinies parsineštė, ė viel – šmaukšt ėn truoba.
   Gyvenuom ė vedo so Vuonutė tamė kaimė, ė vėsai truopnē gyvenuom – ė gerā riedytis išgaliejuom, ė vakus pašėrt bova iš kuo. Vėino žuodio – gyvenuom ė varga nematiem.
   Vo liob kartas ates kaima žmuonis pri mūsa klebuonieli pasirukout, akmėni nu šėrdėis nuymtė. Sakys anam vėsas sava skriaudas, vėsūn rūpestin anam ėšrokous. No prabočielis kožnam sakys:
  - Nieka nepadarysi, tuoks gyvėnėms. Kap jau nusprėndė Pondėivalis, tep ė būs, ė niekor nepabiegsi.
   Mustas ė monėi pondėivalis tep jau bova nusprėndės, ka monėi, po dėdeli varga, teka pagaliau gera pagyvent. Sėdiejuom vėin dėin so šeimyna truobuo, posrytė valgiem. Nurėjusi dounas kosni, Vuonelė saka:
  - Klausyk, Kazieli, rast nuesi ī puona mėška malkūn parnešėtė? Šaltas truobas, nabier su kon kurentė.
   Vo daba must mėslėjat – kap aš kaimietis būdams, tep paprastā galiejau iš tūn puonali miškūn tas malkas ymtė. Vo bova tep..
   Ejau karta grybautė ė puonali Daukonta mėška. Turiejau tuokyn gera briauninka – tievs bova palėkės. Nikumet ėn mėška be anuo liob netė – žėnuojau ka tamė mėškė vėsuoks biesus ga tavi užpolt – ė vėlks, ė meška, vo ė kuoks bandiūga nu žandaru biegdams ė lengvų pinigų ėiškuodams. Nu ta tep išejė, ka ton pačiu mieru, tatā, ponalis Daukonts medžiuot bova išvykės. Ė kap tėn bebova, ka ons nu sava žmoniu pasiklyda, aš jau nebžėnau, vo ė nepasakuojė ons mon, bet vėinam anam benont, pamatė anu vėlks. Bova dedlē šalta ė bjauri žėima, tad aiško, vėlks naiedės bova, ta ir ton ponali, tatā, kesėnuos surytė. Turiejė ons sava briaunynka, bet pamatės ton vėlka, pėlnuom kelniem nusitaikyt nesugebiejė – ronkas, tata, drebiejė. Ačiū Dėivou, pasitaikiau pačiumier aš pro šalį et. Jau tas vėlks bova bebovės polt, jau dontis atstatė, vo aš pamatiau, stvieriau sava briaunynka, atstatiau ė ka plėikiau, jog net ausis suskombiejė. Vo tas nabags vėlks sosvyrava, ė tėk bėlst ont žemės. Puons Daukonts veiziejė ė ton vėlka gera mėnotė, tomet paveiziejė ė moni, ė saka:
   - Nieka sau taiklus būsi. Kas tuoksā esi?
   - Kazys Praniauskis, ponali gerasis.
   - A vo tata iš kor besos?
   - Ėš jūsa dvara kaima, ponali gerasis.
   - Vo žėna, Praniauski, ka to tep poikē šaudą, aš tavi no dvara atlesu. Vo komet malku noriesi, jē tėk vėlka nebėjē, tamsta – ymk, kėik tik begaliedams.
   Vo ka monėi bova laimės pėlnas kelnės. Nebereikiejė pas ponali etė dėrbtė – galiejuom patys sau vėskon augyntė, patys dėl savės gyvent. Nabreikiejė svetėmam dėrvas artė. Nu bet ton mona eufuorija partraukė Daukonts:
   - No bet gausi tu mon ton sava briauninka atidout. Ale nuoriesu aš anūn pasikabynt, prisimynt, ka vo tas briaunynks mon kažkumet skūra išgelbiejė.
   Aišku, gaila bova mon ton briaunynka atidoutė – gi tieva palėkėms. No bet kon tu čia besiginčysi su ponaliu, vo dar persigalvuos ė viel ė dvara leips etė. Ta aš anam ton briaunynka nusikabinau nu petėis, padaviau, ė ėšskoudžiau nomėi ku greičiau žmuona pasakyt, ka laisvė esam. No ir aišku, ka ponalis persigalvuot nesumėslytu.
   Vo tep ė tapau tata, laisvūn valstietio. Nareikiejė mon pas puona etė, galiejau pats sau dėrbt, augynt, pats pėrkt ė pardout. Ė buvuom su pati ė vakas laba laimyngi. Ta aš dar labiau ė puondėivali tikiet pradiejau – kas vakara rožončiu šnekiejau. Kap sakė prabočielis, jog Dievs kėntontiam doud dongu, ta tep ė nutėka.
   Tėp ė žėnuokities, ka nerek nikumet dejoutė, ka sūnke dėrbtė rek, a ka maža kapeiku tier. Ka sažininga dėrbsi ė gyvensi – vo tomet ė laimė aplonkys.