Mes vienatvės juk bijom labiau,
Nei kada bent galėjom įtarti —
Lyg tūnotum metro,
Kai jau baigė kursuot traukiniai.
Štai kodėl sutinki
Prisitaikyt, kentėti ir vargti —
Kaip atminsi žodžius,
Su kuo nors jei kalbėjai seniai?

Juk peršės gomurys,
Jei tu niekam nesi reikalingas.
Ką bereikš rytmetys?
Ką regėsi tada sapnuose?
Kam bežiebsi šviesas?
Ko belauksi, kai lyja ar sninga?
Ar stebėsi žvaigždes,
Kai nebus kam bent vieną nusegt?

Aš gludžiu prie tavęs,
Kraujo tvinksniai paguodžiančiai tvaska,
Susirinko sapnai,
Jie mums raško skaisčiausias žvaigždes.
Begalinėj erdvėj mes menki
Tarsi taškas prie taško.
Štai metro traukinys.
Kur važiuosiu aš juo be tavęs?