Ar ne visą save atiduotum,
Kad galėtum jausmus susijaukti?
Kad buvimas šalia tik minutę
Išsitęstų, prarastų ribas?
Kad tu gyvą turėtum greta,
Nereikėtų ilgėtis ir laukti,
Kad regėtum, kada aš šypsausi,
Bet linksmai, nes netaikau įkąst?

Ar ne visą save tu įkeistum
Užu laisvę nuo sekančių šmėklų,
Nuo klampių praeities atminimų,
Nuo kokčių ir ilgų pagirių?
Nuo liepimo reiklaus
Atsakyt už sudygusią sėklą
Ir nuo baimės šiurpios,
Jog tave it vampyrė stveriu?

Ar ne visą save dovanotum,
Paaukotum pavasario laužui?
Ar liepsnotum, raitytumeis, tirptum
Ir varvėtumei syvais karštais?
Abejoju, ar tu bent žinai,
Kas yra, kai jausmai susijaukia?
Jei žinotum, jog tai — tik svajonė,
Ar prabiltumei man apie tai?