Tądien, kai saulė žarstė savo perlų vėrinio karoliukus ant parke drebančių ežero bangelių, narcizai vaikiškai staipėsi priešais tulpes tarytum sakydami „ką aš turiu, o tu neturi“, o praeiviai mašinaliai skriete skriejo nesustodami į darbovietes, mokyklas ar kokias kitas smegenų plovimo įstaigas. Ana vienintelė ir pirmoji savo vaiskia neužmirštuolių suknia nerūpestingai plastelėjo ant akmeninio suolelio, kuris buvo apaugęs samanomis, visų pamirštas, sušalęs ir pasmerktas... Pasėdėjo ji gal keletą minučių, ir jos baltutėlė oda jau pradėjo virsti į tarytum ką tik rūpintojėlių taip mylėtą, augintą ir nušertą, be jokių ak ir oi atiduotą šaltakraujiškai kaimo egzekucijai, nupešiotą žąsies odą. Kažkam puota, o kažin kieno jau vien oda virsta į žąselės odelę, palytėtą akmens vėsumos... Bendrame fone suolelis ir Ana nebuvo kaip du vandens lašai, bet pačia idėja tarsi vienuolis ir pasileidėlė prieš Aukščiausiąjį abu lygūs... Abu vienu sykiu palinkę į priekį, melancholiškai žiūrintys į tuos pažirusius saulės perliukus ant ežero bangelių ir nusiėmę nuo veido tą visiems taip patinkančią karnavalinę kaukę pavadinimu „be happy". O kam tas teatras? Juk šiuo metu jo net niekas nežiūri...
  Kam reikia bėgti ir vytis negrįžtantį atgalios laiką, o kam jis tiesiog stovi čia ir dabar. Stovi... Viename praeities taške, kurio trūks plyš kažkas ar sprogs, vis tiek paleisti neišgalės, nors tu ką... Kaip vienintelis degtukas, kurį Ana uždegė, bandydama sukurti šilumą ir pastarosios jaukią bendrą erdvę, bet jis kaipmat sudegė ir virto į vėjo išbarstytus pelenus... O kibirkštis, užsidegimas, šiluma, ryšys tarp kuriančiojo ir sukurtojo taip ir liko kažkur užrakintame prisiminimų stalčiuke, kurį ji atrakina (o dažnai kažkas, šiuo atveju vėsus akmeninis suolelis, ir priverčia atrakinti) net tada, kai jai ir nereikia, bet paprasčiausiai viso to ilgisi... Akmeninis suolelis ir vėl liko užmarštyje, net ir jos pačios... Bet tie maži spindintys perliukai, kaip maži karapūznikai, šokinėjantys ant bangelių ir trykštantys džiaugsmu nuo nepriklausomybės, atrodė, ir Aną ūmai vėl grąžino į tikrovę... Tik ar tikrai į tikrovę? Ir mergina neužmirštuolių vaiskia suknia paliko šį klausimą sau už nugaros tvyroti šiltame ore, šalia vėsaus ir pasmerkto akmeninio suolelio...