Aitę ar neitę? Aitę ar neitę? Čia tai bent sunkus klausimas. Visas „Delpi‘s“ trimituoja. Da ir televizarius padeda. Iš visų ekranų sklinda žinia, kad raikia žmanėm prafilaktiškai tikrintis sveikatų. Tai gi ir nebežinau. Aitę ar neitę?
 
   Kaip ir nieką nesopa, bet iš televizariaus ekraną daktarai saką, aikit, kol da nieką nesopa. Kai sapęs jau nelaikas. Bet, kaip aitę? Nu tu man pasakyk, kaip?
 
   Galvoju, da namę savi patestuosiu. Pakėliau kašikų pilnų abaliū, pakilnojau. Nugaras nesopa. Pajęmiau lašinią šmotų, tokią jau pastavėjusią. Pasčirškinau keptuvej, net iki rudūmą. Ažvalgiau, taukus ną burnąs nusibraukiau. Pasedėjau, galvojau jau susąps. A nieką... Vadinas, su skrandžiu gerai. Suvirškiną. Teip jakom pagalvojau, gal da raik patestuot kepenis. Išmauksiu butelį vyną ir stebėsiu. Ale, kažną ar prisminsiu rezultatų. Atsisakiau šiąs mintęs. Neisiu un daktarų.
 
   Naktį, braliuk tu maną, kai pradėjau sapnuot baisybes. Matyt, galvon bus nuslaidys vysas dienų matytąs ir girdėtąs infarmacijąs dumblas. Atskėliau visa šlapia. Matyt, da busiu per sapnus rėkus. Išlipau iš lovąs ir nušlepsėjau virtuvęn. Galvoju atsgersiu, prą lungų laukan žvilgtelsiu. Kažin, kaks šių nakt dungus? A kaks menulis?
 
   Teip nepatogiai ažlindau až ažuolaidąs, žvilgtelėjau dungun ir jaučiu, kaip kaks silpnumas un dūšiąs. Taks, tarsi, deglys krūtinej. Nu va bratka. Pasrodą širdis. A aš, net nepagalvojau dienų. Pasrodą ligota maną širdis.
 
   Rytas atėją negrait. Jau nebe ažmigau, vis pulsų skaičiavau. Sedėjau ir in teleponą ekranų žiūrėjau. Negalėjau sulaukt rytą aštuntąs valundąs. Ir da minutei iki aštanių, paskambinau širdęs daktarui. Ažsirašiau. Priims šiundei. Be, matai, einu ne pas paprastų, a ažu pinigus.
 
   Jakių darbų nebesijąmiau. Juk nesveika širdis. Untrų valundų pas gydytąjų. Tokia sugadinta diena, bet pastikrinsiu. A maž, kas negerai. Gal ir yr kas. Sakę per žinias, jei jau skauda, tai per vėlu. Kažin ar nenusvėlinau?
 
   Nuvykau pas gydytąjų apie dvyliktų valundų. Negi namę sedėsi? A jai blagai bus, tai nars priežiūraj būsiu. Bet pačion gydymą įstaigan nėjau. Gėda teip unksti pasrodyt. Tai aplink pastatų du kartus apejau. Gatviu pirmyn atgal pavaikščiąjau.
 
   Tik žvilgt, agi iš artimiausią namą maną pažystama išlenda. Nemačiau jąs, kaks šimtas metų. Gal da na studijų laikų. Ar pažiman viena kitų? Aišku pažinam, pasisveikinam ir ana mani svečiuos pasvadiną. A kalbąs būvą, kaip undenią, žuvys kaip žodžiai taškęs, oi tai yr, žodžiai kaip žuvys taškęs. Kokiu gerų valundų varem. Net primiršau skausmus.
 
   Išeinant ana man dešimt kaimiškų kiaušinių indėją. Visi da šiulti, ką tik iš pa vištąs. Savaitgalį tevai gastinčiaus sostinen atvežę. Aš nenarėjau imt. Negražu. Tai gi vaikeliams kiaušinienęs iškeps. Ar pyragą? Bet ana ažsibręžią ir indėją, be kiaušinių nevalgą. Žaliavalgystį ar veganystį prapaguoja ir su kiaušiniais venoj patalpoj būt negali. Kadangi draugų bėdoj pažinsi, aš pajemiau tuos kiaušinius. Išvadavau iš bėdas.
 
   Gal kokia kita, un daktarų aidama, nebūt kiaušinių nešusis. A jai pamatis? Nuspieškit tokį vaizdelį, ataina klijentę pas brungų sostinęs daktarų ir kiaušinių dešimt un stalą ras ir pasideda. A kaks kiaušinių indelis? Juk ne iš pardatuvęs, ne visiškai švarus, a da su šieną ir mėšlą kleksais. Juokas jakais, bet situacija nepatogi. Gerai, kad aš nuspirkau tokių naravių tašelį. Maną tašelą kardoninęs batų deželąs formas. Kū ti indėsi nieks nesuslumdą. Niekadu negali intart, kų aš toj tašej nešioju. Nusraminau.
 
   Tiksliai untrų valundų mani prijemę daktaras. Pasadiną pre stalą, preš tai nurengią paltų, bandę paimt tašį, bet aš nedaviau. A jai numes? A jai kiaušinius sudaužis? Pabandykit rastę sostinej kaimiškų kiaušinių. Stebuklas.
 
   Patogiai atsisėdus, un kelių laikydamą tašį, paaiškinau daktarui savą sveikatas payrimus. Pasakiau, kad kankina širdęs deglys. Ape baisius sapnus nekalbėjau. Daktaras pakraipę galvų ir paklausė, kiek kartų per dienų galvoju ape sergančių širdį. Aš paskaičiavau, tikrai šiandien nemažai kartų pagalvojau. Atsakiau teisybį.
 
   Daktaras, net manys nepačiupinėjys, žiūriu, rašą diagnazį. Man pasrodę įdomu. Narėjau perskaityt. Padėjau atsargiai tašį un šalia esunčiąs kėdes, pasilinkau teip priekin ir žiūriu. Un maną istorijąs anas parašę „kardioneurozę“. Taliau neskaičiau. Atsiremiau atgal ir pirštais un stalą tiep iš nervą sugrojau. Daktaras net dėmesę neatkraipę. Vartė storas knygas ir rašę taliau.
 
   Man kaip ir nusbodą laukt. Nėr kų veikia. Aš vėl kiaušinius prisiminiau. Pagalvojau, ar kartais nesudužą kaks vienas, raik pažiūrėt. Pasiemiau tašį, pasdėjau un kelių ir tyliai atidarinėju ažtraukimų.
 
   Atadariau tašį, mečiau žvilgsnį, apžiūrėjau kardoną dežęląs viržų, atrodą, nebuvą jakių šlapių demių. Vėl ažtraukiau. Žiūriu daktaras da nebaigia. A man tokia praktiška mintis galvon, gal geriau raik pažiūrėt pa kardoną deželu. Kažin ar nepradės varvėt pra dugnų. Teip dažniausia būva. Aš vėl atitraukiau savą tašį, inkišau rankų ir pirštu bandžiau patikrint dregnumų. Atrodą, sausa. Viskas gerai. Nu jau kai grįšiu, tai tąs kiaušinius su visais lukštai... Kaip bus skanu. Nes kaip ir išnokau.
 
   Daktaras ta metu baigią rašyt ir paklausę, ar aš dažnai nerimauju. Pagalvojau, kad būna. Ape sūnęlį galva sukas, ape vyrų, čia da ir ape tėvus pagalvoju. Vakar kūgelis neišėją, tai sunerimau, a da čia te kiaušiniai, ar davešiu namą. Tadėl atsakiau, kad būna, sunerimstu. Tyliai sutikau su savim, kad gal ir per dažnai nerimauju.
 
   Matau daktaras rašą taliau. Un maną istorijąs ažrašę untrų diagnązį „didelis nerimas“. Patarę deformuot charakterį.
 
   Čia dabar kas. Ale ....kų....nu....tu gi matai? Išpylą veidų raudanais plėmais... Jau teip tai nebus. Pabandyk aukštaitei pakeistę įgimtų būdų. Čia kaip medžiui nupjaut šakas ar lakštingalai atimt balsų. Narėjau pasaiškint, bet tylėjau. Teip stipriai savą tašį tarp runkų suspaudžiau, nebebijojau, kad ir kiaušiniai susprags. Geriau jau aš jais tų daktarų ažmėtyčiau. Net negaila.
 
   Pažiūrėjau in daktarų. Atsdusau giliai: ummmmm. Da neažmėčius jau mintysna pradėjau valyt. Taks gi gražus tas daktaras. Ne jaunas, bet tikrai gražus. Matas, kad savą žiniom ir savą kūnu teip gražiai vertikaliai, kaip medis išsiskleidis. Ir ne tik šiam kambary, bet visam dideliam kardialogijąs skyriuj.
 
   Teip gražiai ape daktarų pagalvojau, išvariau visas blogas mintis, nuvaliau visus mintysna sudaužytus kiaušinius. Ir taks juokas sująmę. Gal vis gi ne un širdęs gydytajų atąjau. Kažną ar kabinetą nesumaišiau? Ažsijakiau.
 
   Daktaras linksmai, negali sakyt ir maloniai, pasižiūrėją ir pasakę, kad gal da iš jaunystęs neišbridau. Aš grait aštylau, duntis saupaudžiau ir burnų runku asidėjau. Dabar tai kapas. Tyliu.
 
   Gavus sąskaitų až gydymų padekojau. Nu kų nauji laikai, nauji ligų nustatymą būdai, net pulsą nepaklausę. Gal ir gerai, be da būt, kų radys. Namą grįžau ramesną. Daktaras ažlibdę man visus neraikalingus galvoj plyšius, kad durnąs mintys nelystų. Grįždama net nežvilktelėjau un kiaušinius, a biesas jų nematę, nars ir ištekęs visi un paltą, subrudins tašį. Svarbu gyju, defarmuoju charakterį ir mažinu nerimų. Vadinas, sveikstu.