Ne todėl aš esu, ne todėl, kad mylėtų.
Kad nukeltų man dangų, raškytų žvaigždes.
Gyvenu šia diena ir nenoriu skubėti,
Noriu būt savimi ir fatališkai vaikščiot žeme.
 
                      Sraunūs potvyniai, dar sraunesni išsekimai.
                      Pamatuoti darbai ir jausmai esamuoju laiku.
                      Nuobodi rutina ir nuo jos pyktis ima.
                      Po stiprybe giliai aš jautrumą slepiu.
 
Už tuštybę aš savo jausmų neparduodu,
Ir pusiaukelėj stovint man ranką ištiesia pradžia.
Pamirštu taisykles, galimybių jomis neriboju,
O kritimai ir klaidos lai būna brandžia pamoka.
                     
                      Tegu šnabžda aplink, tegu žvilgsniais palydi.
                      Kol aplink judesys, tol jaučiuosi gyva.
                      Man diena – dovana, pasikvietusi skrydžiui.
                      Ir neskrist negaliu, nes erdvės niekada negana.