Sunki širdzis

Santrauka:
Sunki širdzis (skiriu mamos M. M. šviesiam atminimui).
Kūrinėlis parašytas pietų aukštaičių (dzūkų) tarme.
Nedėlion Magdė, cik kų nubudus, susgribo: kų ca šiandien vyrc? Karvė dar neapsiteliavus – pieno nėr, mėsos ir lašinių smokų visi jau ušmiršį, vištos kadu ne kadu  kiaušinį smėgcoja, rūgyci kopūstai pasbaigį, kručkai cik keli, grucės tarbon dar sauja likus, ale kap per večarų ušsiminė, kų vyrc, tai vaikai vienu alasu:
  - Cik ne grucį!
  Raikės pasdairyc lauki, mažne dzirgėlės acsprogį.  Nor būlbų ne kažnekas (raikia žūrėc, kad sėklai užtektų), ale viralu paims. Dėkavodama Dzievuliu už gerų mislį, Magdė prisbraiškė dzirgėlių, ir graitai viralo smokas pakuteno vaikų nosukes. Visi ritos iš guolių ir sėdos an uslano laukdami abiedos. Trimecis Antanukas niekap nesropštė iš laškelės, markstėsi, kumštuku trynė akelas ir, motulės glamonėjamas, cakavinos:
  - O Adona al valgis?
  - Abiedos, abiedos.
  - O Adonai bliūdelis il saukstas al yla?
  - Yra, yra, - gloscydama galvukį, kuždėjo mamelė.
  - Tai tadu il as valgysiu, - korės iš laškelės.
  Srėbė dzirgėlienį pasgardzuodami, užsikųsdami duoneli, net ausys linko. Paabiedojį visi išsibarstė savais raikalais. Magdė pažyndė Jonulį, paguldė vygėn ir užmigdė. Pasmazgojus, apsitvarkius atsinešė dzieškų, užmaišė duonų. Gorcun myltų liko cik biskucis. Raikės liepc Antanu daugiau sumalc, cik nežinia, ar rugių karbijon likį. Kap ca raikės sulaukc šviežų?! Raikės vėl skolycis. Tų duonų vaikai kap smakai ryja: nespėjai iškepc – jau ir nėra.
  Mislis nutraukė Rakso amsėjimas. Dzyrscėjus prog langų, pamatė ateinancų mošų Onų, katrų kap skruzdėlės buvo apspitį vaikai. Visi suvirto in trobų. Magdė net aikterėj pamatius murzinų, susvėlusių kap ėrukas Onulį:
  - Vaikeli, tavo šliobukė ir vėl an stangų, o cik vakar sudūrstiau! Kur tu jų  sudraskei?  
  Prog visus in priekį išsimušė Antanukas,  varvancu nosuki ir dumblotas iki klupscių, vienu basu kojali.
  - Sūneli, kur tavo bocikucis, kur tu jį praterojai? Kuom dartės avėsi?! Krikštų tėtė ci kų buvo  nupirkis...
  - Zuvukė, zuvukė nusnesė!
  Vienas per kitų rėkdami, vaikai papasakoj, kap Juozulis buvo visus nusvedis prieg ravo lydekų gaudzyc. Onulė buvo net in alksnį incsikorus jų pažūrėc,  ale nieko nematė cik šliobį suplėšė, o Antanukas, aidamas per pievų, kažia kur dumbli inklimpo, tai ty ir pateroj bocikucį. Pamatį, kad jo kojalė basa, visi bocikuco ieškoj, ale niekur neradį.
  Magdė aptvarkė vaikus. Teta apdalino visus lauktuvėm, ir vaikai patenkyci susbruko kitan trobos gali bovycis. Moteros rokavos apie  savo raikalus. Magdė bėdavoj, kad baigias duona, kad nežino, kų vyrc, ba nėr iš ko, o laukia aštuonios būrnos. Gi žinia, kolchozan nieko neuždarbuja, o dar tas britkybė brigadierus kiemų ir sodelį in arus inmatau, tai būlbom ir daržu cik užuoganukė likus. Ona suramino, kad Antanas tegu atvažuoja, tai duos dar būlbų ir rugių kokį pusmaišį. Magdė užsiminė, kad anųdzien buvo užajus  Ona nuog Padusio ir minavoj, kad Dusioj dartės naršci saliavos, tai gali maišus prisgaudzyc, cik raikia aic nakcu, ba dzienų gali milicija pagauc, o joj tai daboklėn sodzina. Mislis apie saliavas ir Onai paciko. Moteros pastarė, kad Ona nakvos ir ais žuvauc. Kad būt drąsiau ir vesaliau pasšaukė ir kaimynkas: Veronikų, Petronį, Janį ir Stasį.
  Apsižūrėjį vakaro, moteros, pasėmį katroj tarbų, katroj novelačkų, paslaido per pievas in Dusių. Vakaro vėsuma ir čiršta migla gaubė pievas. Ale moteros, linksmai klegėdamos kap žųsys, basom brido per šaltų rasų nejausdamos nei šalco, nei drėgmės. Negirdėj nei cirpiancų žogų, cik rozais nusgųsdavo, kap kokis paukšcis pūrptelėdavo iš po kojų ir klykdamas dzingdavo nežinia kur. Nedėjo dabon, kad ir mėnulaicis rozais kyšterėdavo savo ragų iš debesio ir paskraipis cakavinos, lyg norėdamas perspėc, žvylgcojo in voralį šlapsincų moterų. O jos, viena per kitų tarškėdamos, porino, kų daris su saliavom: kap jas sūdzis, kap virs, keps, tušis. Ot, bus gardumėlis! Net sailė visom nutįso. O kų ca daug šnekėc apie jų nuotaikų! Visos kap in atlaidų ajo. Nei neparagėj kap Dusia lyg zarkolas sublizgo.
  Prieg juosmenio pasrišį tarbas, paskazojį šliobes, andarokus, kad padalkai netrukdzyt, subrido in ladzinį vandenį. Šalcis nusvilino, žnaibė nuogas blauzdas, šlaunis. Aplink kojas pradėj pyncis, vyniocis slidzos žuvys. Moteros jas saujom graibė ir pyldzė savo sterblas, tarbas.
  Cik vienurozs užraumoj motociklas ir jo prožektoraus šviesa, perskrodus nakcies tamsų,  nučiuožė ažaro paviršum. Išgūzdzytos moteros suspigo, metės in meldus, išsibarscė in visas pusas ir, pliauškėdamos per vandenį, plėšės in krantų. Išlipį lėkė, barscydamos žuvelas, kiek inkerta. O iš paskos vijos pikci vyrų riksmai:
  - Stok! Šausiu!
  Magdė, nesiekdama žamės, lėkė rozu su Onu ir Veroniku. Vyrai jau lipo an kulnų.
  - Magde, lėk, tavo šaši vaikai, vienas dar palose. Lėk! Mes juos suturėsim!
  Magdė puolė in grabės krūmus. Nebodama šakų, katros daužė, draskė veidų, rankas, kojas, brovės per brūzgynus, kol pasiekė pievų. O tadu paslaido tep, kad ir raitas būtų nepasvijis. Gi žinia, tarba  buvo langva, cik širdzis sunki, sunki...  
  Ale jos nei pamesi, nei kitam aciduosi.
Tumsmate

2015-03-21 16:35:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raistinė

Sukurta: 2015-03-24 13:07:59

Nu tep gi sklodniai, sodriai surašyta toj prauda...Sunkus tas čėsas po kari, alkanų burnų daug tai ir zavijojos moterios kap cik mokėj.

Vartotojas (-a): Mikolina

Sukurta: 2015-03-22 21:25:33

Tigi va, kad tos širdies patročyt nemožna, kad ir kokiu baisiu okmenu ana kriūtinį spaustų...Su indomu perskaičiu. Gražus kūrinėlis a.a.mamos atminimui.