Esu
Dulkė — žemės mažiausia dalis,
nešama vandenų, grojama vėjų
į visas šio pasaulio šalis,
kur nebaigiamos mirties
ir gyvybės sėjos.
Tarpeklio dugne — pati mažuma,
kalno viršūnėj — pati diduma,
duobės gelmėje — savo namuos,
ištikimas motinos kūnas
myluos ją ir guos.
Jau tada nesvarbu nei dydis, nei mažuma,
kai užritins akmenį pakelės pilkuma,
tik žodžiai beaistriai šaltam akmeny
primins arba ne, kad tu dar gyveni
kažkieno atmintyj, daugiareikšmių žodžių šaly,
įprasminti būtį tik čia tu gali,
savo gelmėj nežinai, ką turi,
žodžiais lyg kortom likimą buri.
Jau nemoku kaip beržas palaukėj rymot,
po žydinčią pievą be tikslo klajot...
Tik tas nelemtas „kas man iš to?“ —
nors puikiai žinau,
viso to negalėsiu apžiot...
Bijau prarasti, kas visai nesvarbu,
nedrįstu praradimą vadinti tikruoju vardu,
net mirčiai bandau prasmę prikergt,
prie kapo gelmės svetimos graudžiai apsiverkt,
žodžiais lyg skydu niekybę savo pridengęs
į amžinybę įžengt.
Sugrįžt negaliu, užpustyti žodžiais keliai,
ir rikiuojasi akmenys dailūs,
šlifuoti, bet nebyliai,
kad įprasmintų kurtų aidą pradžios —
tai iš baimės, išnyrančios
iš giliai — iš bekalbės liepsnojančios erčios —
Ražas
2015-03-19 11:42:24
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-03-19 21:34:24
Jūsų kūriniuose apmąstoma dabartis ir amžinybė, kalba (žodžiai) ir bekalbystė, bandoma suvokti niekybę ir didybę.
Šįkart man pasirodė, kad mąsli pradžia, pasiekus pakelės pilkumą (nuo įprasminti būtį...) pereina į gana detalų ir netgi jausmingą (besiblaškančio žmogaus?) aiškinimąsi. Tai turbūt ir yra Esu.