Kur padėjau dienas? Liko ryto ir vakaro plutos,
Trupinėliai sapnų, tylios maldos, sprangus ilgesys
Ir paguoda menka, jog dar odos būtis nenulupo,
Dar turiu ko belaukt, dar yra iš manęs ką kratyt.

Jungtys silpsta vienok, pelenėja užgesusios aistros,
Blėsta geismo ugnis, laimės alkis, džiaugsmų troškulys,
Tik daugėja darbų, kokius vargiai galėsiu pabaigti,
Nes gili praraja tarp ko nori ir to, ką gali...

Maudžia sprandą, pečius — tarsi nelabą būčiau nešiojus.
Išmiegosiu, praeis? Gal net šypseną veidas išspaus?
Vis dažniau ir dažniau pakeiksnoju neklausančias kojas.
Liko plunksna. Viena. Ir su ja nepasiekti dangaus...

Pamirkau ir rašau tai, kas buvo seniai susitvenkę —
Ištylėtus žodžius, išopėjusius norus, svajas.
Tai tikrai ne tas pats, kas ilgai ir laimingai gyventi,
Bet galbūt kada nors pamąstys, kas tuos laiškus į niekur atras?..