Kokie gražūs daba vakarė.
Liepaites kėp nuotakas stov.
Tu tek įsižiūrėk gerė – 
Mūsų dienų palydoves.
 
Šakas jų iškeltas aukštė,
Mūsų svajas – kėp meteorė.
Ir ėje tak, pavės šimtė,
Vyles gyvent pagu sava nors.
 
Pakila audr, susiūbava beržė.
Sutrinka perkūna galybe.
Virpėja šakialas palenktas žemė.
Vėjūžs praūžė, beržė tebestov.