Pasidžiaugėm jaunos valstybės Laisvės metais.
Jau dvidešimt penki. Argi mažai?
Čia ėjome kalnais,  čia kilome viražais
Ne kartą su išbandymais skaudžiais.
 
Nebuvo kelio tikro, gairėmis žymėto.
Net žvyrkelio prasčiausio niekas nesupylė.
Burnojom eidami, kad taip ilgai, iš lėto,
Kiti net neišlaikė, nuklydo, nusivylė.
 
Galbūt dar nepasiekėm tikro laimės kranto,
Galbūt dar visko bus — ir skrydžių, ir kritimų.
Tik tie, kur stovi vietoj, tie nieko ir neranda,
Ir džiaugsmo kurt, ieškot, atrasti nebežino.
 
Svarbiausia — nesustot, nesukt iš Laisvės kelio,
Vienintelio, kuris tautas į šviesą veda,
Kuris kartų kartas laimingom daro,
Ne dienai ir ne dviem išlikti žada.
 
Bereikia tik pažvelgt atgal ir pamatyti:
Ne takas liko, ne rasota brydė.
Paklotas kelias, tiltai pastatyti,
Gražūs darbai tarsi žiedais mums žydi.