I
 
                Nedaug  svieto žiemiško lango rėmas suspaudzia. Gi visai ne ciek, kad po tų svietų bláudziukodamas Aneľkutės žvylgsnis turėt už ko nor  čiudnesnio ir nekasdzieniško usikabyc. Dzyr̃sc pro langus vienon pusėn - gi daug roz per dzieñ jos akim apglesciótas kiemas, dzyr̃sc kitõn: o ty – Palesyno būklių beržėliai kutena vėjus ir dzienų markatnumų ūdauna. Bū̃na, kad pómecis grųžina Aneľkutį in jaunas dzienas priarcydamas kokį zgrėbnesnį jos gyvenimo paveikslų, tai va cik tadu ir suzvánina langì ládo konválijos, tai cik tadu ir žýbterna akýsna dangišku šviesu.
                 Mar̃kátnas žiemos kelukas be žmogaũs sliedo. Nei in tavì kas ataĩna, nei tu iñ  kų nuveinì. Kad gì bū́t kìtas metų čėsas  tai Aneľkùtė sau išpalañgviai nuveit, ale sniegaĩs žýdzincys vėjai òvaš giliai takus ir kelius sukavojo. Tai tau nežer̃tas: vìsų nedėlių bobułės kųsniais snigo. O su savo metais nepasrešysi – ba  cik jiej kėravoja  Aneľkutės žyngsnius. Gi ryti paskėlus ìš láškos let paĩna: kolái kojas pratųso, kolái pramìklia. Kad dár nor pomecis klapato neturė́t, o dar̃ aĩni aĩni ir pamirščì kur ir ko. Tadu ty-dūr̃sc, šy-dūr̃sc ir vė̃ľ duj nug galo. Va jos dziedas Koscius sepcyniais metais už jų senesnis ale dár prieg visám pómeciu. Aneľkà mislia, kad cia cìk deľ to tep jyr, kad jo galvon daug mislių vienu rozu nesulanda. Bà kad ir dar̃tės: apšėrė gyvulį ir šýlauna peciùs prieg sienełė̃s. Bū̃na, kad jima ir užmiégci stovinc.
                 - Kosciuli, aĩk prìneši viedrus vandenio bà jau arcìtuščiai.
Ne, nemiégci – išrózo atsibáino:
                 - Jau išpilavai? Piláunies ir piláunies be tolko. O aš jau kadókėsna insiávis...
                 - Alè ot kám vigada! Cìk atáj nug õro ir graiciau in kadókes landa, o aš pagatavà  usitrepsėc visų rytų paliáj pečiùko.
                 - Trepsì trepsì ale vìs an to pácio dáikto. Dár net abiedù nèkvepia.  Šiciekos vandenio buvaũ pritįsis ir jau išdavudzinai. Ale kur tai macyta: puskùcį papláudzia ir skįsta padlágė patapi. Nešėnavoji vandenio ale cìk pur̃zlinies kap žųsis...
Aneľkai net dūkų  ùžėmė. Šùsc kojas in vaĩlokus, nažutkų an pecių, už viedro ir – trynkc durimi. Cìk priminėj  dasgir̃do:
                 -  Būtáu nuviájis...
Ryto šaľcis brūkšč brūkšč kap su skujini ir nubraukė visų šilumų Aneľkai nug burnos, o paskum̃ sujėmis grýnas rankas užiáj sopuliais už nagų. Takucis in šūľnį jau sutrepliántas, cik krusc krusc - gyr̃gžda po kojom. Pylno viedro jy nesėmė – cìk pusį, bà iškelc nelangva. Abìle Kosciu bus neprijiemna. Ot, negãdnas pasdarė in senátvį... Iškė́lus viedrų pastãtė an kulbkės, o užiájusias rankas suskišo kišeniuosna. Kap išspjautà pro Tamulio pir̃kios kaminų, kilo raudona ryto saułė. Dėku Dzievu, abstój snigc, bà jau visì keliai užpuscyci - neĩ pravažiuoc neĩ praĩc nemóžna. Neilgai jy tep pastovėj, cik kolái in visàs pusès apsiglesciój, ale kap adarė pir̃kios duris tai Koscius jau avė̃s vaĩlokus.
                 - Kiba kur kiminėjai? – papričináu jis. – mano sesuvà Genciutė skam̃bino.  An paskucinės mėnasio nedėlios veseilion užsiprãšė.
                 - Tai kas dar̃ ty pas juos žẽninas? – pastatė viedrų Aneľkà.
                 -  Nugi Gencios duktė. Stasytė, nu.
                 -  Anavoooo... Jau isimẽrgavus - seniai parà. Tai už ko aĩna?
                 -  O kų aš žinau. Nezgrėbna buvo cekávycis. Nugi nuveĩsim veseilion ir pamacysim.
                 -  Tai, kad tu cik víenas ir aĩsi, ba manį tai neprãšė.
                 -  Kap dar̃ ty neprãšė?! Abùdzviejų užprãšė, ale gi tau koneč  kad  kožnám aciabniáj klõniotūs.
                 - Ne griekas bū́t pasklõnioc priẽš krìkšto mõtkų. Ale jau ir tu pamiršis...Aš cik sakaũ:  macýk kap tavo giminė̃ manį nebligavoja.
                 - Aš dár su pómeciu zgádoj, ale jei jau tu krìkšto motkà tai veseilių panevaliù pavidnà atbūc.
                 - Jokiù madù! – kap kukiù nukir̃to Aneľkà. - Jei cìk aciabniáj manį nepaprašis –  ot ir neisiù!
Aneľkà ir paci rázumų turi – žino, kad placi Kosciaus giminė̃ jų apšnekė́t krūvõn suviájį. Sakyt: kokià skūpi – nat per veseilių savo krikštų duktės nepdovanõj. Jy gi veseilion aĩc akvácyt, ale kad jos neprãšė. Būdavac senais čėsais jauníeji arba jų̃jų tėvai pacys musino atvažiuoc in giminį ir paprašyc veseilion. O dar̃ jau kap kožni  turi teleponus tai viskų suriktavoja nat iš namų neišiájį. Aneľkà dár pamarùdzis  su rengmoni  - testà aciabniáj jos, kap krikštų̃ motkos , užprašis.
 Visų dzien niabágė buvo kap an ãdatų ir niáj iš pir̃kios – láukė, gáľ dár paskam̃bis. Kelias škarpietkas užčėravojo, aĩlukėn áplikų padrūcino, šė̃poj parė́dus pertailiojo, àle teleponas neĩ zvimbc. Nu ir dė́kis savo ùnarų tarbùkėn ar kur cìk nori, ale veseilių mùsysi atbūc.
Šìciek rengmónės dartėlės, kiek vìsko raiks, o cia lyg omìsniu keliai be sliedo - kap in kursantį daĩc. Mùsysi klóniocis Tamulio Klemansai, kad su arkliu rõgėsna in plentų pavežėt.
                 -  Ir kap raĩks  paĩc...- užvedė šnekų Aneľkutė.
                 - Taĩ gi nemislini aĩc, - pakyrkė Koscius šylaudamas pecius prieg sienełės. Ot, jam kad cik isivìblyc...Nei tu su juom an rodos suveisi, nei jis tau  kų paporis. Aneľkà nedóvanai trivážinos, ba kap dãrtės jaunimas paláistas an valios, tai jų apsiajimas kitokis – musėc ir veseilias kelia kitap. Jau séniam raikia pìlniavocis, kad cik sarmatos nepasdaryc prieg jaunám  žmõgì.
                 Čėsas  pràłėkė grait ir atájo Stasytės veseilios dziena. Kosciaus rudas koscimas kelias dzienas karojis an šalcio  jau nedaužė pełėsiu, o Aneľkutė naujai perprosinus dzvi ailukes skyrės kutriuõj segcis: ar tuõj granatavù kur gátavų Alytuj̃ pir̃ko, ar tuõj butelkavù, kur kriaučiuonė siuvo. Už pasiuvimų visų dzien būľbas pas jų kasė, ba už pinigus pasiūc nedasprašytai. Ale pasiuvo zgrėbniai:  per peciùs liuosesnė, tai va ir jiekį možnės po ápaciu pasviľkc. Raikia šėnavocis, kad paskum̃ ne duok Dzieve kokis brañketas nestvert kap dar toki šalciai.
Prináskai ir dovanos jau suleidavoci – viskas gátava. Gerai, kad karvukė dár nepsiteliavus tai Koscius užprašė Klemansos, kad tas vakarì cìk pašer̃t, pagyr̃dzyt, nu ir dė́t dábon in pir̃kių.
                                                         
                                                                            II
 
                  Kap pùstuščė keleivinė sustojo Vylniaus autobusų stotiñ Koscius miegojo. Jam po kojom pūtė šil̃tas oras, cykiai grájino rádija - nu kap rozelis lyg jis bū́t ne važiuotas, ale sėdėt savo pir̃kioj pas pečių. Aneľka krùcino krùcino už pecies pakõľ jìs išbudo:
                  - Nu dar̃ cia? Kosciau, kelkis, nezgrėbna... Jau in gálų atvažiãvom.
                  - Ar jau? – prapłėšė akis Koscius, o Aneľkà jau pradėj grebocis tašių rañkenų ir čiūpoc ar nesusgurino pyragas. Lauki      stapykavo Kosciaus brolio Damáziaus sūnus Danius, kutris Gencios inparūčytas  mùsino  pascikc dėdį su dėdzieni ir nuvežč in dáiktų, kad jiej po miestų nebláudziukot. Danius dzidelis,  zdarávas vyras, kap plūnksnas pakė́łė tašes nug žemės ir gálvu mosterėj aic išpaskiau jo in mášinų. Ale usimarùdzino Koscius: palynkcioj palynkcioj  in keleivinės šónų, o paskum̃ ir vėľ atgaľ keleivinėn inlipo:
                  - Šoperėli, taĩgi  mano indėklas su armoniku liko intùčytas – adaryk, ot būtáu pamiršis.
Šoperis išlìpo, adárė keleivinės šoni durelas ir pàdavė armonikų.
                  - Và, gaľ táikysis pagráic, ba gi in veseilių važiuojam, nu ar ne práudų báinu? – práudzinos Koscius glesciodamas  in Aneľkų.
                  - Uoj ponedziau, kiba tau ar̃šiau? Kas dar̃tės klausisis tų tavo polkų - pavidnėc bus ščyri mùzikos užprašyci. Tai gi nezgrėbna lįsc panevaliu...- bõscino Aneľka.
                  - O aš ar gi neščyras mùzika?– rešinos Koscius. - Visas kaimo veseilias ir vakarėlius apgráinis, visų čės slaunumoj su armoniku.
Ratavojo Danius:
                 - Pasdėk dėde armonikų mášinon, ba kų misli - gaľ ir susgádzis.
Aneľkai cìk misłė: kap jis tų armònikų insidė́j, kad jy nepatėmino? Pavidnėc neapsiáj be Klemansos pámačies, ba jy gi bū́t mátius. Palauk Klemansa – parvešiu aš tau aščinčiaus, varla tu...
Aneľkà nespėjo net akurátniai apsidairyc, o Daniaus mašinė̃łė cìk švykšč – ir atvežė i dáiktų kur buvo susrinkus visa Kosciaus giminė̃.
Uoj, nu gi kap jau visi gražiai pasistrájinį, tai gerai dár kad Aneľka Kosciu panevaliu naktáizų an kaklo užkórė. Ale kap jy glesterėj in moterias tai paci pasčiujino kap tas niabágas kūrmis, kutrį  iš po žámių su kapliu in dzienos šviesų išvertė.
- Ir kų dar̃ man daryc, Kosciau? Anė visos moterios su tupláiciais, o aš cik viena su vailokais, –  klapácinos Aneľkutė.
                 - Ba jos vailokų neturi, tai cik su tupláiciais, - Koscių cik juokas jima.
Nu kų dar darysi – kap jyr tep dabus, ale va Gencia tai òvaštai pasmainius. Nugi cìk dzvi žiemas anūkus Vylniun pilnina, o kokia miesčionka pasdãrė: galva be skepatos, plaukai suprizuoci, ausysna suverci kõľčikai, o an kaklo lenciūgė̃lis žybcioja.
                 - Palug čėso seniai po metrikãcijai, ale gaľ fotosesijan užsimarùdzino – nugirdo Gencios šnekų.
                 - Tai kas toj potamsãsija, ar cia pas kunigų gaľ? – pascekávino Aneľkà.
                 - Aik tu – nugi patagrápščikų nustraukc vežiojas. Kap ty be sèsijos...
 Ženyko kišániuj pinigai trẽška, gi žmogus asablývas, tai jų patagrápijas žurnalañ  ìndės.
 Gencia prisėdus (ba uoj ponedziau, kap jai kojas nauji tupliai mielina) bájino toliaũ:
                 - Švįsim cik su pulku, ba jaunieji pabus visai an trum̃po - kõľ apdovanõs. Raiks skubycis in órlaivį ba skris in salas,  kur ir dar̃tės šilta kap vãsarų.
Nu Aneľkai čiùdna, kad veseilia bus be nuotiakos ir ženyko. Kas cia zo per mada tokia? Ale kap rozas tuom čės durys  atsilapoj ir invir̃to pul̃kas veseilynykų.  Jaunimo gražumas – nekláusk. Pomergių suknełės žiba kap lãdas, o ir jos pacios – lyg nupaišytos.   Aneľkos akys ieškoj jaunųjų – jau tep seniai Stasytį matė, o gi cekáva ir in  ženykų padaboc: ir ty glesc ir šy glesc...Tai pobne bus kur užturėjį... Ba gi būdavac grųžinancis po šliūbi visókių šposų atsitaikydavo: kap kutriej kaimo žmonės ájo an kelių̃ tvorų̃ tverc, o veseilynikai musino isipir̃kc, kad cìk laist pravažiuoc. Isipir̃kdavo cik saldainėm žemį pabar̃stį. O jau parvažiavusius po šliūbi jaunuosius palaikydavo pir̃kion stovincius tõľ, kõľ svotai sodų neisipir̃ks. Šnapso tadu daug ir neraĩkė, ba ir be jo linksma buvo. Tai gi veseilynykai visókių šposų, zobaukų prismislydavo, kiek buvo juokų, dainų, šokimo.
Ale tuoj Aneľkos misłėm neliko jokio sàkrato, ba gražiai pasrėdius moteria,  išiajus in vidurį, garsiai paporino, kad jauníeji Stasė ir Bilas ovaštai usimarudziny fotosesijon nespėj davažuoc in savo svecius ir  pavidnėc šiuom čėsu su orlaiviu jau dangum lakia. Nu tai kų dar daris - susodzino svecius prieg valgiais nukrautų stalų, muzikantai pagráino, pagiedojo. Zgrėbnos tos meliodijos Aneľkutės ausiai, ale cik bėda, kad  svecimu šneku giedojo ir jy nesuprato nei vieno žodzio. Koscius irgi  dasláukė savo ailės ir kadu muzikantai nuvejo atgauc dū̃ko, išláido savo armonikų. Gi jau kap užgrájino – ir jáunų ir sénų an absocių pakėłė. Kadrilius, fokstrotas, Anės polka, valsas ir dzieve dzieve kàz zo pomecis, kad dár ciek ir ciek meliodijų acimena. Būdavac anksciau kap per veseilias gráidavo aplink stalus, tai kas cik kokios meliodijos užsiprašė – viskų pagiedoc ir pagráic mokėjo. Tai gi ir dar̃tės Koscius su savo armoniku kap ščiupokas vandenin ir in Aneľkutį ànei glesc. Šitokis ùnaras jam, kad visi jo bligavoja, o cia dár tõs jáunos mer̃gos  prašinėja:
                 -  Pone Kostantai, prašom dár, dár pagrokit.
                 - Ot kad bū́t buvį tokių gražių mergų̃ kap aš bérnavau...ale tokių tai nebuvo, ne...- dasgirdo Aneľkùtei Kosciaus šnekà ir  cìk plyksc ugnies kar̃ščis jos žanduosna. „Uoj tu šniūšiara senas...“ – iš rozo jy cik nusdzyvino ale paskum  kap sujėmė žėlius...Jy savo vardo nepaškudzis , ba moka prieg svecimų žmonių apseic. Cik bėdà, kad jy jau tokio gatū́nko – nemoka krividos gùrulio tep va cik tfu! - ir vienu rozù išspjauc. Tai tas gurulys pájis po duobuki jų ovaštai dùsino, o paskum ir po krūcini in dzieglius sùsmetė. Kiek apsisominus paci, dalikotniai apstabárino Koscių ir priájus in Gencių pasakė:
                 - Genciula, mumiem su Koscium jau raikt in stotį, ba pavidna karvukė  an dzienų  apsiteliuoc tai tep nespakaina pasdarė.
                 -  Tai gi prieg žmogi palìkot.
                 -  Ale prieg svecimam, - nenuslaidzia Aneľkà. –raikia važiuoc...
Gražiai acikloniojo, acibucivo su gimini, o Danius su mašinėli atlydėjo abudu in autobusų stotį. Apgliasciojis kadu ais in Alytų  keleivinė, porino:
                 - Paru spėjom, ba už pora minutų paskucinė in Alytų išaĩs.
                 - Ale mumiem raikt, kad bū́t toj kur per Daugùs aina, – klapácinos Aneľkà. 
- Toj, ale jy nestos kožnon stotełėn - cik Valkinyki ir Dauguosna. Paprašysit pas šoperį išanksto priájį ir išlais anksciau kur raikia.
Koscius  akvácino an kelio dár pagraic, ale Danius jau spaudė  rankų:
                 - Nėr kadu dėde. Parà lipc. - ir inkėłė armonikų keleivinėn.
Inlipus Aneľka ir apsiglesciojus in šy ir in ty atsisėdo prieščion.
                 - Aikšy ir tu in cianáis,- pasìšaukė Koscių, kutris kap jai rodės vis dár jos netėmina. Ale jis kap kušlas nei krypc galvu in jos pusį, cik pasjėmis armonikų nuviáj in keleivinės galų. Aneľkà visa  persišmaukštus atsigrį̃žo pažiūrėc: taĩgi užmigs važiuodamas, akuràt užmigs. Cìk jau dar̃tės tai jy neis jo kelc: jei pats neisibùdzis – testà pasvažinės in Daugùs, o gaľ nat iki Alytaus. Ùž viskų acikvicis Aneľkutė, dzievaži, acikvicis.
                  Keleivinė pasjudzino iš daikto ir jy insiscipino langan. Cekáva pažiūrėc pro langus in miesto žiburukus, ale kad ausysna vis atsitailioja Kosciaus šnekà: „Ot, kad bū́t buvį tokių gražių mergų kap aš bérnavau...ale tokių tai nebuvo, ne“. Tai tau nežer̃tas šitep  isiviblyc iš rozu nugyvento čėso!  Ir dar̃, kad va jimt ir tep va juoj pam̃scytūs! Aneľkutė gi gražiausias savo gyvenimo adzynas deľ jo išdavùdzino, jį vienų  šėnavojo ir pilniavojo. Visų čės buvo pajėdis ir apipláustas - tai in kų dar cia padábna, kad rozu viekų nugyvenus jau tep nieko dūšion gražaus nepaslikt. Tai va deľ ko zgrėbnesni gyvenimo paveikslai iš jaunystos cik visai trumpukėj pomecies adzynoj sùlanda, tai va deľ  ko tep grait suveina nakcys in mislàs, grųžinas nūdnumà, paslieñka pasopėjimas... Sunkios mìsłės lydėjo per Aukštų Panerių kalnėlius kur  beigė łėkc Vylniaus liampos ir keleivinės langai aptemė. Uoj, Dzievuliau, tep támsu,  kad cik nepravažiuoc nat in Daugus. Ne juokas – penki kilomatrai iš ty pareic. Raĩks aic šoperaicio prašycis, kad išlaist prieg jų keluko, ale gi dár per anksci. Atsigrįžė in keleivinės galų, ale sidienių atlošai aukšči ir Kosciaus nemacyc. Užmigis bus, akuràt užmigis. Matoras mur̃kė kap kacynas ir Aneľkutei  prasdėj merkcis akys...O cia kalnėlis, klonełė̃, kalnėlis, klonełė̃ – ūdavos Anelkutė minkštoj sidienioj kap an sūplaukių ir nepatėmino kadu  trumpai šmėkšteris pasliko ne cik jų kelukas, ale ir báltos Daugų lempos. Ỹrės kelevinė jau arci Alytaus, o vėlyvas vakaras paslankis viršum̃ Aneľkùtės sapno gráino savo cykumų dalikótniai užgloscydamas kartaus žodzio žievį, nurinkdzinėdamas neramios dzienos adzynas...                                        
                                                      
 
Paaiškinimai:
Krìvida – nuoskauda
Ł, ł  – tariama kietai
Ľ ľ – tariama minkštai