Pamainys laukas greit į šilkus
Pašalvenimo gundymą nuogą.
Argi vėjai šilti nepapūs,
Žirginių ištaršydami sruogas?

O kantrybė jau baigias visiems —
Įdienojus apsnūdusi musė
Į atokaitą traukia. Peržiem
Nenaudotus sparnus miklint rūpi.

Atsibunda gamta be skubros,
Lyg žinotų, kam laikas, kur saikas,
Kam giedoti, kam šokti, kam sprogt
Syvų antplūdžio nebeišlaikius.

Nuostabi energinga dermė
Kiek pridengs pilką lauko nuogumą,
Kolei vėjai šilti neatlėks
Traukti šilko ant medžių ir krūmų

Iš skrynelių mažų pumpurų —
Spinduliai jas visas atrakina.
Kaip muselė ir aš jau krutu,
Pirmą taką link lysvių pramynus.