Tė va daba  nor pasakyt, kep gyvena tuoj po karą kaimynė . Aš da buvo labė maž,  ale labė gerė primen, kep katruos notikėms. Atsimen, ka mana tėvuks padėje būdavot gryčio kaimynu Povėlu.. Tėvuks buva prašyts, ka jės nurodinėt kep ko daryt. Mat jės sava nams buva jo pasibūdavojės da pri Smetonas. I labė gerė apsirokavės, ka  Povėlu tas labė patyka. A Povėls da gyvena pri kūtes, mole drėbto burokynė. Po kara buva praėje jo do metė.  Povėls susiėme, ka nebėr ka belaukt, reik gryčes i gan. I sutare su tėvok. Teip i pradėje to pavasar.  Atmen kaip viens iš kita jie gražė pasijuokdava i da labė abo prikrėsdava visokių juokingų i visiškė rimtų šposų. Povėls buva vėsė pliks, o vadina sav kūdliuk i ne vieno rozo su ronk braukdams par plikė sakydava:
 - Ka ja plaukė tep kanzeravot kep maža giriūka. O tėvuką vės gimine buva Glinskė i jį vės vadina Glinsk, a bažnyčes knygon kunigs pavardė buva įrašės Glind. Kep pakaušės krikštatėvs atsimine, tep i užraše.
Povėls to žinoje i labė knitėje ležiuvs pasišaipyt iš tėvuka.  Atsisėdės ont senoję ji ,apžergės skaptuoj tokį įdubymo sąmanom įdėt, skiedras baltas lak ont šons, o jės nutūravojės plono kep lapes balso teip i uždainava:
– Tas Glinduks  gražė  groj , o kūdliuks jam toncavoj. Tėvuks šypsas dirbdams  i dobrė patylėjes jam graž sava bals garsė  atporėna:
– Jeig  kūdliuks  netoncavotų, tė Glinduks vėsė negrotų.  Labė buva karšt ta vasar. I jiem pri tas gryčes labė buva sonk, tėp saula degėna i teip karšt  kep po peč. Povėls kėntėje, kėntėje i saka:
 -Juozė sumįslėno plano. Jėmkėm nu piena skardelė i mindam ont trako....  Mindam tė mindam, ale kokio čė panabėrijo sumislinė kūdliuk?
  - Pakintėk, Juozė, gal da mas patropisėm ont tą metą.
 – Ont katrą metą?,- da spitavoje Juozs Povėlo.
 -Nėgė nebeatmen ka gyvates da  i vėrvs susivyjė,- atšove jam Povėls.- Šitok šilom i jom tė ont saulalas rojs.
 Mišks čė pat žaliava už kluoną. Besirėkodam priėje pri traka lazdynų, išsipiove ėlgs dvišaks lazds i abo pasuke ont slėn. O tė aukšt apsamanojė, apkerpijė  kelmė, o ont jų tolkė gyvačių.Tėk valiojes, tėk valiojes  ka ėš debese būt visas tė subyrėjė, blizg kaip sidabrs rainas i juodas, ilgas i trompas, i da šnypšč.Sustojė abo lėg apsigondė daires, nu katra čė gala daba pradėt... Gyvates jų suvisam nebijoje. Ale tuom kart užėjė tokio daugybė šliūžų tėkrė apsigonda. Pelke užmėrks nu sena laika, murpsa, burbuliuoj, gal i numarmaliuot tė ont to peklo, ka tav tė pagubėta nieks neras, tep tų žalių maurų. Juozs parspėje Povėlo, ka jės nenutrotėt sava kūna. Mįslėk, ka čė tau ne kaimėnkas vėštels po buroks gaudėt. Povėls buva šposinėks, ale i dros. Nusmotravoje jės kelmo, stoje  pri ją ,o Juoz liepe atidars turėt skardelė. Teip jės sugrūda gal viso dešėmtynė, susipynosio i šnypščiončio  gyvačio. Skubina uždėngt dongtel i abo neatsisokdam,bišk so geresn ūp išbryda ėš tas gyvačio peklas. Ne namole Povėls ėje, ale už sava kulionijes pas kaimėnko. Pasilabina , pasidejava, ka labė  šėndė došn dien, i tep born džiūst , rods ka viso marko vondene išgertom,teip troškyn, teip troškyn dejava kaimynė:
- Kūm, a negalėtom ka losk, atnešt ont gyvatėlas užpilto butelėl, - praše labė lagadnė Povėls...
 - Ale gė kokes mėnts, kokes mėnts, - lingava galvo kaimėnk. - i kėp mok prašyt, žior, ka parkarė, kep šūnes Barboras,- Vis da šaipes iš kaimynų.
– Nebetor, - suvapsėje kaimėnk. -Jo senė to gyvatėlo atydavio, gydėt donč Alinavon. I  nibė lašą nelika.
 – Kūm tėk netoršk kep žose ont vonden, bo neapstatys to Povėla, ašėn labė gerė  žėno,tava sukto gatonko,- I pradarės Povėls dongtel ėme pri žemes lėnkt skardelė. I vis kalb gosdidams. - Va palais i tegyven čė tep kanapių i pilynų, a jei nepatėks, gė susigaudės aure su tės pagalės... - Kep pamate moterėla šitokio daugybė gyvačių, dėnga vės pasišaipėmė, nusigonda i nesumįslina, ko čė daba daryt reik. Ėme rėkt:
 - Neglušavokėt, tėk neglušavokėt, briskėt ont to marko va tė i ieškokėt,- Mostelėje ronk ont markas pusė. - Ot gė balamūtė, ka juos kor čemeryčes sutraukt už toks išmėsls. Čė jo tą, saliamona darbs,- Vis da burnoje moterėla ont Povėla.
Povėls su Juoz ėlgė nelauke, tuoj brida  ont marko. Abo  minde mol mažės žingsnelės, kojom brauke, po porvo mala, ale pri ajarų iš kelėnta karta to butel surada. Laimėng labė iš markas išsikore. Graitė susėdė ont kraštą  padare po burnelė. Maž čė bėd, ka kelnių kiškas šlapes lėg kelio,ale va neteip dūšn palika dienela.  I šposaudam da pasikrizendam gryža pri būdavojamas   grytelas. O kaimėnk da  vis rugodam Povėlo, po vieno, pamaž, susikimša gyvatėls ont butels, užpėldam vės naminėl. Da kels palika kiaulėm, išvėrs i sušers, vis gė geriau augs. O gyvatėlas labė pravers, vėlek galės gydėt dončs kaimynėlem.
A Povėls nespėje susibūdavot grytelas. Nekaltas nė dušnes dienas, nė tep būtelių naminėl užpiltas gyvates. Tėk užėje kolkozė i išretėje gryčes senojė. Teip i pragyvena žmogels mole  drėbto burokynė, so vien mažoč longel. Pro katro tėk par pusdėn atsisuks saulala pašviesdava. Rods, ka patikrėndava a da tebėra abo iš lonto kalt tapčanė ont katrų guldavas nakčė i a da stov sonks ketorkamps stals, so ketoriom pakojom. Da mate saulala mažas ležankėlas vieno šono, i pri jas pastatyto zoslanėl atsisėds nugarė pasišildėt.